Etinės teorijos kryptys

iljamsas

Etinė teorija – teorinis etinės minties ir praktikos aiškinimas, iš kurio išplaukia

arba

bendri pamatinių etinių įsitikinimų bei principų teisingumo kriterijai,

arba išvada,

kad tokio kriterijaus negali būti.

Williamsas etinę teoriją skiria į negatyvią ir į pozityvią. Manau, iškart vertėtų pažymėti, kad Wiliamsą domina būtent pozityvioji šio apibrėžimo dalis. Domina: bendri pamatiniai etinių įsitikinimų bei principų teisingumo kriterijai. Pozityvi etinė teorija, anot jo, yra ta teorija, kurią turime rinktis, nes ji derina požiūrį į tai, kas yra etinė mintis ir kaip ji turėtų būti vystoma, be to turi realių nuo jos vystymo būdo priklausančių padarinių. Pozityvi etinė teorija – tai atviras klausimas apie etinę minties prigimtį. Gali turėti nuoširdžią, tvirtą nuomonę apie etiškumą ir kartu išlikti skeptišku tokių kriterijų atžvilgiu. O toks požiūris turi prasmę ir nebūti vadinamas etine teorija. Tai įsitikinimas, anot Williamso, kad filosofija gali nustatyti (pozityvia arba negatyvia prasme), kaip turėtume mąstyti etikoje, ir kad negatyviu atveju, etikoje mes, tiesą sakant, iš viso nedaug galime mąstyti. Kyla klausimas: ar filosofija gali nustatyti, kaip turėtume mąstyti etikoje, ir, ar etikoje mes iš viso galime mąstyti?

Pamatinė Williamso mintis ta, kad mes galime mąstyti etikoje įvairiausias būdais, tačiau filosofija nelabai gali nustatyti kaip turėtume tai daryti. Williamso požiūris, tai skepticizmas filosofinės etikos atžvilgiu, tačiau toks skepticizmas, kuris labiau susijęs su filosofija, o ne su etika.

Prieš 20 ar 30 metų, rašo Williamsas, buvo įprasta skirti „etines“ nuo „metaetinių“ teorijų.

„Etinės“ teorijos – apie tai, ką žmogus turėtų daryti, kaip gyventi, kas yra vertinga.

„Metaetinės“ teorijos domėjosi, ar šie tvirtinimai galėtų būti laikomi žinojimu, kaip juos pagrįsti, ar jie yra objektyvūs.

Perskyra grindžiama tuo, kad šie 2 tipai gali būti atskirti ir kad metaetinio tipo teorija pati savaime neturi jokių etinių implikacijų.

Svarbu šią perskyrą atskirti, anot Williamso, nuo kitų 2 idėjų.

Viena jų teigia, kad metaetinis tyrimas – lingvistinis, t.y. etiniame diskuse vartojamų terminų – tyrinėjimas. Ši teorija rėmėsi bendra prielaida, kad turi būti įmanoma atskirti kalbos teikiamas priemones nuo ta kalba pasakomų dalykų.

Kita idėja remiasi tvirtinimu, kad filosofija neturi teigti jokių etinių teiginių, o apsiriboti tik metaetiniais teiginiais. Tarp pasakymo, kas yra gėris, ir pasakymo, kokie dalykai yra geri, kategorišką skirtį atliko Moore‘as knygoje Etikos principai (Principia Ethica). Dar kitus paveikė Moore‘o aiškinimas, kokie dalykai yra vidujai geri. Tačiau Moore‘o požiūris į tai, kas yra gėris ir jo pažinimas, numato, kad tam tikru mastu filosofijai dera mėginti pasakyti, kokie dalykai yra geri. Moore‘as manė, kad gėris savotiškai pažįstamas intelektu, ir dalis šio proceso panaši į intelektinę analizę, todėl filosofija gali šiek tiek prisidėti prie gėrio pažinimo. Tačiau tie, kurie galvoja, kad filosofijos reikalas yra analizė ir kad etinių sprendimų darymas visiškai skiriasi nuo intelektinės analizės, nematys jokios priežasties tokius sprendinius priskirti filosofijai, pabandys jų išvengti.

Čia Williamsas taria, jog perskyra tarp etinio ir metaetinio nėra įtikinama.

Toliau Williamsas apžvelgia 2 pozityvias etines teorijas, tai kontraktinę ir utilitaristinę teorijas. Šių teorijų rezultatai skirtingi.

T. M. Scanlonas suformulavo pamatinę kontraktinių teorijų idėją, aiškinasi moralinę neteisybę – wrongness. Ši teorija, pažymi Williamsas, paaiškina moralinę motyvaciją. Pagrindiniu moraliniu motyvu tampa „troškimas sugebėti pagrįsti savo veiksmus prieš kitą taip, kad niekas neturėtų priežasties atmesti pateikto pagrindo“. Šiai kontraktinei etinei teorijai Williamsas iškelia klausimą, kokios gi taisyklės būtų priimtinos žmonėms, kurie jau tariamai yra suinteresuoti pasiekti susitarimą?

Utilitarizmo pagrindinis etinės minties objektas yra individuali gerovė. Yra daug utilitarizmo atmainų. Jos tarpusavyje nesutaria; kas turėtų būti vertinama: individualus poelgis ar kokia nors taisyklė, praktika ar institucija. Tačiau visi utilitarizmo variantai sutaria, kad svarbiausia didinti gerovę, t.y. kažkaip sumuoti visų individų, kurie susiję su poelgiu, gerovę.

Williamsas kritiką pradeda nuo moralės apygardos (constituency) aptarimo. Kontraktyvizmo apygardą sudaro tie, prieš kuriuos turime pasistengti pagrįsti savo veiksmus – kiti moraliniai veikėjai. Rūpinimasis kitų interesais, t.y. tų, kurie negali patys pagrįsti savo veiksmų, pvz. maži vaikai ar protiškai neįgalūs žmonės. Tokiu atveju, globėjai veikia tų žmonių vardu. Plečiant toliau, gali būti įtraukti ir gyvūnai, tačiau jie yra nutolę nuo pirminės apygardos. Kontraktyvizmas rūpestį gyvūnais aiškintų kitaip negu aiškina moralinius santykius tarp žmonių. Išryškina tolygius santykius tarp veikėjų, kurie tuo pat metu yra ir moralinės minties subjektai, ir objektai.

Utilitarizmas gerovę interpretuoja, kaip malonumą ir skausmo nebuvimą. Čia moralės apygardą sudaro tie, kurie turi poreikių ir gali kentėti dėl nepatenkintų poreikių. Įtraukiami ir gyvūnai, pvz. mirštantieji. Ši koncepcija apeliuoja į moralinį motyvą – geranoriškumą. Įveda skirtį tarp moralinių veikėjų ir moralės paliečiamų žmonių (ši klasė nuo pat pradžių yra didesnė). Utilitarizmo bruožas: orientacija į gerovės valstybę.

Kitas utilitarizmui būdingas bruožas yra susijęs su tuo, kad apie veiksmus sprendžiama pagal jų padarinius. Utilitarizme veikimas yra antrinis: veikėjų pamatinis etinis santykis su pasauliu – būti pageidaujamų arba nepageidaujamų padarinių priežastimi. Stengtis kiek tik įmanoma, kad pasaulyje būtų daugiau, o ne mažiau gerovės, naudos. Tiesiog veikti kuo efektyviau, kad taip atsitiktų. Utilitarizmas neatsižvelgia, kad kartais priežastimi gali būti kitų žmonių veiksmai, kurie įtakoja padarinius. Utilitarizmas tiesiog klausia: kokie pokyčiai atneša daugiau gerovės… Tai reiškia, kad kai kurios dalykų padėtys pasirodo esančios mano rūpestis, kadangi aš galiu jas paveikti, šitaip prisidėti prie gerovės. Remiantis neutilitaristiniu požiūriu, jos būtų kažkieno kito rūpestis. Suinteresuotųjų klasė didesnė negu veikėjų, yra situacijų, kurios pasirodo besančios kažkieno rūpestis, tuo tarpu neutilitaristiniu požiūriu jos neturėtų rūpėti niekam.

Skirtumas tarp utilitarizmo ir kontraktinės pakraipos etikos, tai, kad utilitarizme nėra jokios ribos tam, ką konkretus asmuo galėtų daryti, kad patobulintų pasaulį. Riboja nebent laikas ir jėgos. Dažnai utilitarizme nėra aiškios ribos tarp reikalavimų man ir reikalavimų kažkam kitam. Utilitarizmo teoretikai sako, kad paprastai būna daugiau naudos, kai ypatingai rūpiniesi savo paties vaikais arba kad kartais pailsi nuo gerų darbų. Kontraktinės etikos atstovai tokiu atveju pareikštų nepasitenkinimą: „mano teisės savų vaikų atžvilgiu ir mano paties laikas nėra jų nuosavybė, taigi jie negali man jos sugrąžinti.“

Williamsas aptaria Johano Rawlso kontraktinės etikos teoriją, kurios mintis yra tokia: sąžiningai tvarkoma sistema yra ta, kurios dalyviai gali susitarti, nežinodami, kiek naudos gaus iš to asmeniškai. Hipotetinis „pirminės padėties“ modelis: žmonės renkasi socialinius principus būdami už „nežinojimo šydo“, kuris paslepia jų pačių būsimą socialinę padėtį – jų individualius skonius, interesus. Šis modelis nepaslepia bendrų teiginių, kaip socialinių mokslų atradimai. Individai turi šiokios tokios informacijos, kuria gali remtis, bet neturi informacijos, kuri leistų nors vienam atsidurti pranašesnėje padėtyje. Šis nežinojimas mažiau radikalus negu kantiškojo žmogaus, kuris renkasi kaip racionalus veikėjas ir ne daugiau. Dalyviai turi šiomis aplinkybėmis padaryti savanaudišką sprendimą apie socialinę tvarką. Jie nežino, kas jie patys yra, tai reiškia, kad rinkdamiesi jie neatsižvelgia į jokius geranoriškumo, altruistinius principus. Tačiau Rawlsas neturėtų būti interpretuojamas, kaip bandantis išvesti socialinį teisingumą iš asmeninio savaudiškumo, akcentuoja Williamsas. Nesasavanaudiškas pasirinkimas nežinant savo tapatybės yra sumanytas kaip svarbiais aspektais modeliuojantis nesavanaudišką – moralinį pasirinkimą įprastomis žinojimo sąlygomis.

Rawlso du pamatiniai teisingumo principai, skamba taip:

Kiekvienas asmuo turi vienodą teisę į didžiausią laisvę, suderinamą su tokia pat kitų laisve…

Su socialine ir ekonomine nelygybe turi būti tvarkomasi taip, kad ji (a) būtų naudingiausia esantiems blogiausioje padėtyje ir (b) būtų susieta su pareigomis bei padėtimis, kurios sąžiningomis lygių galimybių sąlygomis būtų atviros visiems.

Išskirtinis Rawlso teorijos bruožas tas, kad dalyviai negali atsižvelgti į savo simpatijas, jie nežino jokių tikimybių, jie neturi didelio intereso gauti minimumą viršijančią naudą, o blogiausios pasekmės susijusios su „grėsminga rizika“, su kuria niekas negalėtų taikytis.

Pvz.: vergija nepriimtina, kad ir kokią naudą ji neštų. Nepriimtina net labai mažą skaičių vergų turinti visuomenė. Ši teisingumo teorijos išvada, anot Williamso, natūraliai neplaukia iš racionalaus pasirinkimo nežinojimo sąlygomis modelio. Jei mus domina savanaudiškas racionalus pasirinkimas, kaip galima išvengti tikimybių klausimo arba kaip galėtume nelaikyti racionaliu kokios nors sistemos pasirinkimo, jei tikimybė galiausiai tapti vergu būtų pakankamai maža, o gaunama nauda pakankamai didelė. Svarbus klausimas, sako Williamsas: kokios yra gėrybės, kurių atžvilgiu dalyviai priima racionalų sprendimą. Racionalaus pasirinkimo teorija remiasi nauda arba individualia gerove, kurios priklauso nuo veikėjo skonio. Tačiau juk dalyviai nežino apie savo individualius skonius, taigi negali tuo pasiremti. Rawlsas priverčia dalyvius rinktis pagal „pirminių gėrybių“ sąrašą: laisvė ir galimybės, pajamos ir gerovė, savigarbos pagrindas. Idėja ta, kad tai yra gėrybės, kurių norės kiekvienas, kuris ko nors nori. Pirminių gėrybių sąrašas neatrodo įtikinančiai, sako Williamsas. Tarsi šie dalykai vieninteliai būtini siekiant bet ko. Sunku suprasti, anot Williamso, ir tai, kad dalyviai nesusimąstys (turėdami žinojimą apie bendruosius socialinius faktus), kad kai kurios iš pirminių gėrybių, ypač pinigai, vienose visuomenėse svarbesnės negu kitose.

Rawlsas atsisakė leisti savo dalyviams mąstyti tokiais terminais kaip ir kam mes atiduotume pirmenybę įvairiose socialinėse situacijose. Rawlso dalyviai vengia, kaip iš tikrųjų ir mes visi, sako Williamsas, laikyti situaciją priimtina vien dėl to, kad jei jau būtų į ją įtraukti, jie laikytų ją priimtina. Jei socialiniai mokslai praneštų mums, kas mažai tikėtina, kad dauguma vergų yra patenkinti būdami laisvi nuo laisvės, tai neduotų pagrindo dalyviams pasirinkti vergiją – laisvų laisvai besirenkančių santvarkos žmonių požiūriu, tai ne variantas. Rawlsas pasako tiesos, tačiau racionalaus pasirinkimo, vykstančio išskirtinėmis nežinojimo sąlygomis, procedūra nėra geriausias būdas, teigia Williamsas.

Utilitarizmas – vienas iš kontraktinės etikos pasirinkimų. Įsivaizduokite žmones, rašo Williamsas, kurių prašoma pasirinkti principų rinkinį. Jie apginkluoti naudos kategorija, jokių kitų apribojimų renkantis nėra, išskyrus tai, kad jie nežino kuo bus pasaulyje, kurį valdys jų pasirinkti principai. Tada idėja, jog tam tikri principai yra nešališkai priimtini, reiškia tą patį kaip būti principais, kuriuos pasirinktų kiekvienas, kuris tikėtų turįs tokias pačias galimybes būti vienu iš taip sukuriamo pasaulio narių. Dabar matosi, kad reikia tik vieno besirenkančio žmogaus, pastebi Williamsas. Tai Johno Harsanayi požiūris – kurio rezultatas – principų rinkinys maksimizuojantis vidutinę suinteresuotų žmonių naudą. Panašu į kontraktyvistinę argumentaciją, bet rezultatas – utilitaristinis.

Utilitarizmo projektas, kurio esmė yra vertinti kiekvieno gerovę įvairių padarinių sąlygomis ir ją susumuoti, susiduria su rimtais techniniais taip pat koncepcijos sunkumais. Pvz.: ratas žmonių, kuriuos palies įvairūs padariniai, bus nevienodas ir žmonės, į kuriuos turi būti atsižvelgta pasirinkus vieną veikimo būdą, gali nepatekti į atsižvelgiamųjų ratą, jei pasirinktume alternatyvą.

Utilitarizmui pagrindinis moralinis motyvas yra geranoriškumas. Šis terminas neturi aiškių ribų ir gali būti klaidinantis, ypač jei su juo siejami šilti asmeninio prieraišumo jausmai arba bet koks jausmas, kurį žmogus natūraliai jaučia labiau vieniems, o ne kitiems žmonėms. Utilitaristų geranoriškume neglūdi jokie konkretūs prieraišumai, jis nuo to apsaugotas pagal atvirkštinės priklausomybės dėsnį. Utilitaristų geranoriškumas – terminas, žymintis pozityvų santykį su kito žmogaus troškimais bei pasitenkinimu, ir šis santykis būdingas geranoriškam žmogui tik dėl to, kad čia paliečiami kitų troškimai ir pasitenkinimas.

Hare‘o teorija: moraliniai sprendiniai yra perspektyvūs ir bendri. Terminas „perspektyvūs“ susijęs su kalba. „Taip bus padaryta taip ir taip“ – pasakymas, jei nuoširdus, išreiškia troškimą arba preferenciją. Kiekviena preferencija gali būti išreikšta preskriptyviai. Kiekvienas veikėjas, kažkam atiduodantis pirmenybę, gali ištarti preskripciją. Vis dėlto veikėjas dar nėra įsipareigojęs ištarti bendrų preskripcijų – šios pasirodo tik moralinėje kalboje, konkrečiai – vartojant moralinį privalau. Ištardamas bendrąją preskripciją – spręsdamas, kad privalau atlikti tam tikrą veiksmą – parodau, kad kiekvienas privalo panašiai elgtis panašiomis aplinkybėmis. Taip privalėtų būti, jei būčiau tas, į kurį veiksmas nukreiptas. Turiu atsižvelgti į tai, kaip jausčiausi būdamas tuo, kurį veiksmas palies. Taikydamas „pasikeitimo vaidmenimis testą“ galvoju apie tai, kam atiduočiau pirmenybę jei būčiau kito vietoje. Idealiu atveju turėčiau atlikti šį mintinį eksperimentą kiekvieno asmens atžvilgiu. „Pasikeitimo vaidmenimis testas“ būdingas ne tik utilitaristams. Jis dalyvauja ir sprendžiant remiantis Kanto kategoriniu imperatyvu. Hare‘o teorija – tai pasijutimas kito kailyje idėja. Susitapatinimas su kitais.

„Idealaus stebėtojo“ teorija postuluoja vieną visagalį ir geranorišką stebėtojąPasaulinį veikėją, kuris prisiima ir sujungia visas preferencijas. Kriterijumi, ką turėtume daryti tampa tai, ką pasirinktų toks idealus stebėtojas.

Kita idealaus stebėtojo teorijos versija, kai atsisako geranoriškumo sąlygos ir neteigia, kad stebėtojas iš tikrųjų prisiima kiekvieno preferencijas. Stebėtojas – visagalis, nesavanaudiškas, beaistris, bet kitais atžvilgiais normalus. Pasaulinis veikėjas nesumuoja savyje įvairių preferencijų, o tiesiog apžvelgia jas iš šalies beaistriu žvilgsniu – ši teorijos versija neveda prie utilitarizmo. Utilitarizmas tampa tik vienu iš kandidatų, kuris galėtų būti pasirinkus. Williamsas mato prieštaravimą. Jei stebėtojui nebūdinga jokia kita motyvacija, vien tik nešališkumas, nėra ir priežasties, kodėl jis iš viso turėtų ką nors pasirinkti.

Utilitaristai ragina teikti visų interesams ir idealams bei skoniams vienodą reikšmę. Tokia asimiliacija iškreipia, sako Williamsas, dalykų proporcijas. Nepakankamai įvertina idealų, etinių sampratų reikšmę ir reikalauja, kad veikėjas atsisakytų bet kokio principo, įsitikinimo, jeigu preferencijų, kad ir kokios jos būtų, palankių priešingam veiksmui, suma yra pakankamai didelė. Asimiliacija nesuteikia mūsų įsitikinimams pakankamai svorio mūsų pačių skaičiavimuose. Tuo pačiu ji gali kitų žmonių įsitikinimams suteikti per didelį svorį. Tikima, kad sumos turi būti teisingos. Utilitarizmui būdinga rezultatus išvesti iš skaičiavimų. Pvz. jeigu rasistiniai prietarai nukreipti prieš nedidelę mažumą, o dauguma gauna iš to pakankamai daug pasitenkinimo, tai situacija gali tapti lengvai pažeidžiama – gali iškilti klausimas, ar rasizmas negalėtų būti pateisinamas. Harsanyi pašalino „antisocialines“ preferencijas iš skaičiavimo. Bet nepaaiškino, kaip jos turėtų būti apibrėžtos.

 

Preferencijų tikslinimo procesas, rašo Williamsas, tinkamas modeliams, remiantis kuriais visos preferencijos teoriškai tampa vieno asmens preferencijomis, pvz. – remiantis idealaus stebėtojo teorija – Pasaulinio veikėjo preferencijomis. Tačiau tinkamas, jei modelis suvokiamas paraidžiui. Kitaip, paaiškėja, koks jis keistas. Veikėjas, turėdamas prieštaringus, konkuruojančius projektus kaip Pasaulinis veikėjas, švelniai tariant jaustųsi blogai. Kad galėtų įvertinti savo preferencijų rinkinį pagal reikšmingumą, jam reikėtų vertybių. Bet jeigu pasaulinis veikėjas turi jas, tai jis ir vėl turi per daug. Šis preferencijų junginys yra paprasčiausiai nesuprantamas, nebent būtų kalbama apie skirtingų žmonių preferencijas.  Pasaulinio veikėjo modelis reikalauja užmiršti faktą, žvelgti į etinį pasaulį kaip į preferencijų jūrą. Ši idėja kritikuojama. „Asmenų skirtingumas,“ – sako John Findlay, – yra „pamatinis moralės faktas“.

Jei utilitaristinė administracija, rašo Williamsas, veikia remdamasi ne tuo, ko žmonės labiau nori, o tuo, ko jie norėtų, jei būtų geriau informuoti, gali atsitikti, kad tie, vardan kurių ji veikia, visada liks nepatenkinti administracijos darbo vaisiais – juk jie gali niekada neišbristi iš savo klaidų, taigi niekada iš tikrųjų neatiduoti pirmenybės tiems poreikiams, kuriuos patenkinti stengiasi politikai.

Abejotinas idealizacijos vaidmuo utilitaristinėje teorijoje susijęs su interesų suvedimų į preferencijas. Idealizacija tinka tada, kai galvoji apie kitų interesus, – žmogus gali klysti dėl savo interesų ir tai yra vienas svarbiausių žmogaus interesų ypatumų. Svarbu ne tai, ar gali, galvodamas apie kito interesus, tikslinti jo preferencijas, o tai, ar gali veikti pagal tuos patikslinimus tuo atveju, kai žmogus, apie kurį galvoji, nepripažįsta tų patikslinimų.  Bet jeigu tau paprasčiausiai rūpi, kiek pasaulyje bus patenkintų preferencijų, klausimas kitoks – ar konkrečiu atveju idealizacija sukurs daugiau naudos?

Idealizacija susijusi su pačiu pasikeitimo vaidmenimis testu. Pradinis klausimas: kaip aš jausčiausi, jei būčiau kito vietoje? Hare‘as jį interpretuoja kaip lygiavertį klausimui „kaip jaustųsi jis?“; taip nelieka pradinio aš. Bet jei kito preferencijos yra klaidingos, tai preferencijos, kuriomis persiimu, yra tiek pat klaidingos. Jei svarbus susitapatinimas, jos tokios ir turėtų išlikti. Tačiau išeina, kad mano visiškas, asmeniui palankus susitapatinimas su juo baigiasi tuo, kad imu tobulinti jo preferencijas.

Geranoriškumas gauna kredencialus iš palankumo ir perduoda juos paternalizmui.

Supratimas, susitapatinimas ir preferencija nėra tarpusavyje susiję, remiantis pasaulinio veikėjo modeliu, rašo Williamsas.

Matydamas skaudžią kažkieno nelaimę, jeigu esu humaniškas žmogus, pajusiu kitas nustelbiančią preferenciją padėti jam kiek galiu. Tam padeda įsigilinimas į tai, kaip kitas jaučiasi, tam tikrą vaidmenį čia vaidina ir mintis apie tai, kaip pats jausčiausi, jei tai atsitiktų man. Mano žinojimas, ko kažkas nori, sukelia manyje, norą padėti jam. Šioje situacijoje, rašo Williamsas yra keturios svarbios tiesos apie mane. Pirma, aš žinau, kaip jis jaučiasi ir kad jis nori pagalbos. Antra, aš žinau, kad jei man susiklostytų tokia situacija, turėčiau norėti, kad kas nors padėtų. Trečia, aš turiu preferenciją dabar, savyje, kad man būtų padėta susiklėsčius tokiai situacijai. Ketvirta, turėdamas, humanišką nuostatą, aš noriu jam padėti. Pagal Hare‘o modelį, pirmasis yra lygiavertiškas antram, kadangi laikoma, kad buvimas tokioje situacijoje reiškia visišką panirimą. Be to, jei trečias nėra teisingas, tai negaliu žinoti antro; ir pagaliau turėti humanišką nuostatą reiškia būti pasirengus racionaliems pirmaasmeniams skaičiavimams, pagal kuriuos tos perimtos preferencijos įgyja joms derančią reikšmę.

Šitie ryšiai negali visi kartu būti teisingi. Empatijos veikimas plačiai nagrinėtas moralės filosofijos istorijoje ir susilaukė įvairių aiškinimų. Įžvalgus kito jausmų supratimas, kokį susidaro palankus asmuo, yra didele dalimi toks pat, kaip ir sadistiško ar žiauraus asmens supratimas; tai vienas iš būdų, kaip atskirti žiaurų nuo žvėriško ar abejingo. Bet žiaurus žmogus yra tas, kuris neturi preferencijos teikti pagalbą. Vis dėlto jis žino. Tačiau moralinis mąstymas, pasak Williamso, nereikalauja jokios žinau prasmės, išskyrus žinojimą, ir tiesa ta, kad bet kuris žinojimas, kuriuo moralinis mąstymas gali naudotis, gali atsisukti prieš jį.

 

[Williams B. Etika ir filosofijos ribos. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.2004. P. 74-92]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code