Slaptasis ir viešasis filosofijos gyvenimas
Apmąstydami filosofijos prigimtį pastebėjome, kad jos gyvenimas turi dvi puses – slaptąją ir viešėją, individualią ir visuotiną. Slaptoji filosofijos pusė – tai filosofinė būsena, ištinkanti šį konkretų žmogų, iškritusį iš kasdienybės ir atsivėrusį pasaulio daiktams taip, tarsi pasauliui jie nepriklausytų, o bylotų apie visai kitokią realybę, turinčią daugiau būties nei įprastiniai gyvenimo sraute išnyrantys ir vėl pranykstantys faktai. Viešoji filosofijos pusė – tai tekstai, išsiskleidžiantys kalbos terpėje, nebepriklausantys jokiam konkrečiam žmogui ir gyvenantys visai savarankiškai, kaip ir bet koks kitas pasaulio faktas.
Abi filosofijos pusės yra vienodai svarbios. Būsena be teksto yra grynai subjektyvi ir savaime niekuo nesiskiria nuo daugybės įvairiausių jausminių būsenų, žmogų ištinkančių kiekvieną gyvenimo akimirką ir išreiškiančių jo dažniausiai instinktyvų reagavimą į daugiau ar mažiau svarbius išorės poveikius. Tekstas be būsenos yra tuščias ir apgaulingas tarsi kaukė, už kurios nieko nėra; toks tekstas ne tik neatveria anapus jo esančios realybės, bet, priešingai, tą realybę užstoja, nuo jos atsitveria, virsta šnekalais arba rašliava. Jei tikėsime gražiu vokiečių mąstytojo Martino Heideggerio pasakymu, kad „Kalba yra būties namai“, tada galėsime tarti, jog būtis apsigyvena kalboje tik tada, kai kalba išauga iš pačių daiktų patirties, vadinasi, savo šaknis yra įleidusi kaip tik į filosofinę būseną, kuri ir yra patirtis kaip susitikimas su transcendencijos fenomenais, savaime neišreiškiamais jokia kalba ir visų pirma transcendentiniais teksto atžvilgiu. Filosofinė būsena yra tarpininkas, daiktus susiejanti su kalba, būtį – su jos mąstymu, transcendenciją – su tekstu. Kaip tik todėl tai yra išskirtinė būsena trejopa prasme.
Visų pirma, iš beformės kasdienių reiškinių maišaties ji išskiria daiktą, leisdama pasirodyti kaip šitam individualiam einiui; kita vertus, iš anonimiško kasdienės šnekos ir informacinių signalų masyvo ji išskiria kalbą kaip individualaus įsimąstymo į išskirto daikto būtį išraišką. Be to, ji yra išskirtinė ir ta prasme, kad iš kasdienių būsenų srauto ji išskiria ir patį žmogų kaip teorinės žiūros subjektą. Filosofinė būsena individualizuoja ir objektą, ir žodį, ir subjektą.
[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 111, 112]
Naujausi komentarai