Pragmatizmas

Pagrindinė intelektualistų prielaida yra ta, kad tiesa iš esmės yra inertiškas, statiškas santykis. Kai mes įgyjame teisingą kokio nors dalyko idėją, tuo viskas ir baigiasi. Mes turime; mes žinome; mes atlikome savo mąstymo paskirtį. Mintimis mes ten, kur ir turime būti; mes paklusome kategoriniam imperatyvui; mes pasiekėme savo loginės paskirties viršūnę, po kurios daugiau nieko nebėra. Teorinio pažinimo prasme mes esame stabilios pusiausvyros būsenoje.

Kita vertus, pragmatizmas pateikia savo įprastą klausimą: „tarkim, – sako jis, – kad kokia nors idėja ar įsitikinimas yra teisingi; kokią konkrečią reikšmę šis teisingumas turės mūsų gyvenime? Kaip įgyvendinama tiesa? Kuo skirsis patyrimas, jei įsitikinimas yra klaidingas? Trumpai tariant, kokia yra tiesos grynoji vertė, išreikšta patyrimo sąvokomis?“

Vos pateikęs šį klausimą, pragmatizmas iškart žino atsakymą: teisingos idėjos yra tos, kurias mes galime pasisavinti, pagrįsti, patvirtinti ir patikrinti. Klaidingos idėjos yra tos, su kuriomis mes negalime šito padaryti.

Tai ir yra praktinis skirtumas tarp teisingų ir klaidingų idėjų. Tai ir yra tiesos prasmė, nes tai yra viskas, ką mes laikome tiesa.

[Džeimsas V. Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 1995. P. 206, 207]