Technika ir technologija – žmogaus nemirtingumo troškimo išraiška?

Visa žmonijos istorija demonstruoja mums neapsakomą žmogaus kūrybos potencialą, regis, neišsenkamą jo kūrybiškumą. Kurti ir gaminti, išrasti ir atrasti – tai esmiška žmogaus prigimties galios išraiška. Iš to galime daryti išvadą, jog visos mūsų sukurtos technikos bei išvystytos technologijos prigimtis yra identiška žmogiškajai.

Tik kodėl toji žmogaus prigimtis būtent tokia? Kodėl ji gyvybiškai šaukiasi kūrybos? Kas skatina mus ieškoti ir atrasti būdus kurti dirbtiną tikrovę, kurti savosios kūrinijos pasaulį, kupiną dirbtinių objektų, sklidiną technikos ir technologijų? Ar tai mūsų noro tapti visagaliais dievais išraiška? Tačiau kas yra dievybė, absoliutas, viešpataujanti esybė? Juk tai pirmoji priežastis priežastingumo grandinėje, kuri vienintelė sprendžia, kam egzistuoti, o kam amžiams lindėti nebūtyje. Juk dar Platonas yra pasakęs, jog „visa, dėl ko iš nebūties kas nors pereina į būtį, yra kūryba“ [Platonas. Puota, arba Apie meilę. – V.: Aidai, 2000. P. 50]. Savo kūrybiškumu žmogus nepaliaujamai mėgina vis labiau išslaptinti gamtą ir jos reiškinius, tikėdamasis taip ją užvaldyti, pajungti ją savo poreikiams ir aistroms įgyvendinti.

Gamtos paslapčių atskleidimas ir pažabojimas sąvajai veiklai – tai tarsi afrodiziakas žmogiškajai prigimčiai. Ar tokiu būdu mes bandome tapti pasaulio dievais? Ar įmanoma objektyviai atsakyti į šį klausimą?

Gvildenant šią dilemą siūlau prisiminti medijų tėvu vainikuojamą Marshall’ą McLuhan’ą, kuris savo knygoje „Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“ įvardina, jog žmogus kuria sintetinį, daiktų pripildytą pasaulį norėdamas pratęsti patį save. Visos medijos – visa technika ir technologijos – tai žmogaus tęsiniai. Tris tūkstantmečius – mechanikos epochoje – žmogus epaliaujamai tęsė savo fizinį kūną: tęsė savo pėdą, išrasdamas ratą, ranką bei plaštaką pratęsė sukurdamas įvairius įnagius, tokius kaip šaukštas, peilis, kirvis ar plaktukas, savo odą tęsė pasisiūdinęs apdarą, pasistatydamas namus, akis pratęsė išrasdamas ne tik akinius, bet ir teleskopą, o savo plėšrūniškos prigimties dantis tęsė sukonstravęs kulkas ir ginklus… Kaip matome, sąrašas ilgas – juk dar tiek daug žmogaus kūno dalių bei organų nepaminėta…

Pasak filosofo Ernst’o Kapp’o, technikos objektai – tai žmogaus organų projekcija bei jų funkcijų prototipai. Žmogus tai daro nesąmoningai, ir tik atsiradus laiko bei erdvės distancijai, jis anksčiau ar vėliau įsisąmonina šį faktą. Tačiau žvelgiant plačiau matyti, jog konstruodamas savosios kūrinijos pasaulį, žmogus žvalgėsi ir į kitus gamtos kūnus, nes nemenka dalis technikos yra bioniška, ir vieni ryškiausių pavyzdžių yra lėktuvas, kaip paukščio prototipas, gynybiniai kūno šarvai – vabzdžio ar krabo chitininio kūno skeleto prototipas ir t.t.

Tačiau mūsų dieviškumo pasireiškimui to nepakako, todėl mes pratęsėme ne tik savo fizinį mechanistiškos prigimties kūną, bet ir centrinę nervų sistemą – savo viso organizmo veikimo esmę, išrasdami elektrą. Juk mūsų kūno funkcionavimo principas – nerviniai impulsai, sklindantys neišmatuojamomis nervų grandinėmis, o šiuolaikinis pasaulis sunkiai įsivaizduojamas be elektros energijos ir ją pažabojančios technikos.

Bet užduokime sau klausimą – ką visas šis žmogaus savęs, kaip fizinio ir sąmoningo organizmo pratęsimas išoriniais sintetiniais kūriniais, lemia? Kokį atgalinį poveikį tai sukelia mūsų mąstymui, mūsų tikrovės suvokimui, būčiai? Ar ne todėl, jog save patį perkėlęs į susikurtą technikos ir daiktų pasaulį, kurį gali regeneruoti, tobulinti ir taisyti, pakeičiant neveikiančias detales naujomis, kurioms, be visa ko, duodamas garantinis galiojimo laikotarpis, ar ne todėl, jog elektros veiksmingumas, regisi, yra visiškai nenutrūkstantis ir amžinas, jei tik pašalinami trukdžiai srovės – priežastingumo – grandinėje, ar gi ne todėl žmogus, kalbėdamas apie mirtį, dažniausiai ištaria „jei aš mirčiau,…“? Savistabos bei kitų žmonių pokalbių fiksavimo metu pastebėjau, jog ir aš, ir retas kuris vartoja išsireiškimą „kai aš mirsiu,…“, nors tai turėtų būti taip pat natūralu, kaip kvėpavimas.

Mes nesąmoningai tariame „jei“ galbūt dėl to, jog esame įtikėję savo nemirtingumu. Gal todėl, kad esame taip plačiai save pratęsę, susikurdami unikalų dirbtinį, technikos ir technologijų pasaulį, jaučiamės esą nemirtingos esybės, kaip visa ko egzistuojančio jame pirmosios priežastys, kurios, kaip dera visagaliams dievams, mirti negali? Juk jei mirtų dievas, jo sukurta aplinka taip pat turėtų iškeliauti nebūtin…

Gal ne veltui dauguma mechaninių bei elektroninių žmogaus kūrinių turi vieną esminę pasikartojančią detalę – ratą, apskritimą. Juk tai amžino vyksmo prototipas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos objektas, suteikiantis pretekstą įtikėti nemirtingumu, hipnotizuojantis sąmonę, tuo sukeldamas amžinumo pojūtį. Šis jausmas tarpsta mumyse nepaisant to, kad trumpam stabtelėję ir susimąstę apie savo būtį, dažnai, išpilti šalto prakaito, suvokiame savo laikinumą.

Galbūt būtent šį laikinumo pojūtį ir norime eliminuoti, kurdami savo sintetinį pasaulį, nenuilstamai stengdamiesi pratęsti savo riboto kūno egzistenciją, suvokdami, kad mūsų organiniam įrankiui kada nors baigsis galiojimo laikotarpis ir jam teks peržengti nežinomybės ribą, teks persikelti į mūsų nekontroliuojamą Hado karalystę.

Tačiau net ir šiame persikėlime esame pasiryžę nepalikti savo kūno be jo tęsinių. Juk daugelyje skirtingų kultūrų žmogaus laidojimas nėra vien paprastas kūno grąžinimas į vieną iš gamtos stichijų – žemę, ugnį, vandenį ar orą. Dažnai žmogaus kūnas išlydimas kartu su tam tikrais ne tik religiniais realiktais, bet ir su technika – buitiniais įnagiais, ginklais, papuošalais, o ką jau kalbėti apie rūbus.

Mirusiojo artimieji, gentainiai stengiasi, kad žmogus „išsineštų“ su savimi tai, kas palengvintų jo egzistavimą anapusiniame, mums nepavaldžiame pasaulyje. Galbūt tokiu būdu bandome įsiskverbti anapus, pratęsdami save bei savo valdymo prigimtį, net ir perplaukus užmaršties upę.

Tikėtina, jog dėl tos pačios mūsų nesąmoningos dieviškumo apraiškos, pasireiškiančios kuriant ir gaminant savo paties avtaizdus – įvairialypę techniką, mes iš tiesų įnirtingai stengiamės vyti į šalį šmėkščiojančią mintį: ar tik mes patys netampame įrankiais šioje dirbtinių objektų sistemoje? Juk tai neabejotinai paneigtų mūsų, kaip kūrėjų, visagalybę, todėl tai kelia desperatišką norą paneigti šią idėją. Nors ne vienas iš mūsų nenorom, bet kartais pripažįstame, jog neretai imame tarnauti savo pačių sukurtai sistemai, tapdami vienu iš daugelio dirbtinio technikos ir technologijų pasaulio sraigteliu. Mes paklustame ne tik mechanikai (prisiminkime gamyklos konvejerius), bet, atėjus elektros epochai, neįsivaizduojame pilnavertiško gyvenimo be jos, o elektros išnykimo galimybė tiesiog paralyžiuoja sąmonę ir kelia panišką baimę (tam iliustruoti, tereikia prisiminti visuotinę paniką ir susirūpinimą, peržengiant iš XX į XXI amžių).

Pabandykime įsivaizduoti, jog visam pasaulyje dingsta elektros tiekimas… Tikriausiai išvystume tikrosios brutaliosios gamtos pasireiškimą mumyse, gyvenimą mirties akivaizdoje kiekvieną akimirką. Iš visagalių dievų – priežastingumo grandinės pirmojo prado, tektų tapti viena iš paprasčiausių šios grandinės jungčių.

Tačiau galbūt tai sąlygoja natūralus poreikis rūpintis savo kūnu? Gal todėl šitaip intensyviai rūpinamės jo tęsiniais, nes jei technika ir visas sintetinis pasaulis nustotų funkcionuoti, tai reikštų mūsų pačių egzistencijos baigtį. Gal todėl, lyg Sizifai, ridename tą sistemos palaikymo akmenį, taip nejučiomis, iš visagalių to akmens kūrėjų, virsdami jo vergais…

Ši mintis ganėtinai kontraversiška įprastam suvokimui, jog mūsų kūriniai mus išlaisvina, praplečia galimybių veikti ribas, leidžia kontroliuoti laiką. Juk elektros amžiuje sugebėjome visą pasaulį sutraukti į vieną tašką, išnaudoję komunikacinės technikos ir technologijų jėgą. Staiga, įveikti didžiules erdves per itin trumpą laiką, tapo taip pat įprasta ir lengva, kaip nueiti į prekybos centrą nusipirkti pieno. O ką jau kalbėti apie tai, kad pienas pats gali atkeliauti pas mus – tam tereikia vieno telefono skambučio.

Neabejotinai visa technika – tiek mechaninė, tiek elektrinė, leidžia pajusti veiksmų laisvę, kas, vėlgi, kelia moralinių normų bei vertybių klausimą. t. y. kokia yra mūsų veikimo riba, kas yra amoralu, o kas ne. Prisiminkime klonavimo, aborto, ginklų, manipuliacijos komunikacine medija klausimus, o šį sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti ir plėtoti.

Vėl prisiminus M. McLuhan’ą, verta paminėti jo mintį, kad bet kokia medija, bet kokia technika keičia veikimo mąstą, greitį ir struktūrą žmogaus veikloje, todėl negalime sakyti, kad technika yra neutrali, ir tik nuo mūsų laisvos valios priklauso, kokiais tikslais mes ją naudojame.

Tačiau mes dažniau vadovaujamės Kanto mintimi, jog nors ir nėra įrodyta, jog esame laisvi, tačiau turime gyventi taip, tarsi tai būtų įrodyta. Ir galbūt šis laisvės pojūtis leidžia pasijusti savo susikurto dirbtinio pasaulio dievais, kurie linkę tarti „jei aš mirčiau…“, o ne „kai…“.

Esė autorė:
Edita Anglickaitė,
2013 m. gegužė