Fenomenologinė laiko samprata

Husserlio mokinys ir fenomenologinių tyrimų tęsėjas Romanas Ingardenas yra aprašęs štai tokį sielos sutrikimo atvejį. „Kartais aš mėgstu lankytis psichiatrijos klinikoje Krokuvoje. Man norisi sužinoti ką nors naujo iš tenykščių žmonių, ko nors išmokti iš jų – tiek iš psichiatrų, tiek ir iš vargšų ligonių“ (Ingarden 1999:94), – prisipažįsta jis paskaitų cikle, kuriuo Osle buvo pristatomas Husserlio mokymas. Kaip tik minėtoje ligoninėje Ingardenas sutiko šešiametę mergaitę, kamuojamą keistos ligos. Iš pažiūros būdama „normali“ (t. y. nedarydama nieko netikėta), patekusi į patalpą, kurioje laukė gydytojai, ji su dideliu susidomėjimu ir net džiaugsmu apžiūrinėdavo ją supančius žmones. Kurį laiką jos reakcija atrodydavo įprasta, bet staiga viskas persimainydavo – vaiką ištikdavo dezorientacija, baimė, ji sutrikdavo ir susierzindavo. Po kiek laiko krizė baigdavosi, mergaitė vėl atsigaudavo, pasirinkdavo naują dėmesio objektą, šypsodavosi stebėdama ir tarsi bandydama suvokti, kas gi čia iš tiesų vyksta. Tuomet ir vėl – kažkas nutikdavo, ji vėl išsigąsdavo, prarasdavo orientaciją, pradėdavo blaškytis, nebesuvokdavo padėties.

Nesigilindamas į psichiatrines šio reiškinio priežastis ir gydytojų svarstymus (kurie, regis, nedavė apčiuopiamo rezultato – diagnozė nebuvo nustatyta) Ingardenas daro prielaidą, kad iš sąmonės tyrimų perspektyvos galima kalbėti apie mergaitę kamavusius sąmonės perplyšimus. „Buvo aišku, kad čia vizualinio suvokimo metu įvykdavo savotiškas nutrūkimas, kuris vėliau sukeldavo emocinį pakrikimą“ (Ingarden 1999:95). Lenkų fenomenologas užduoda retorinį klausimą: „Ar šiuo atveju nebuvo, taip sakant, paralyžuota retencija?‘ (ibid.). Mergaitė tiesiog negalėdavo nė sekundės užlaikyti to, kas vykdavo akimirką prieš. „Būtent todėl nebuvo įmanoma pagauti ir to, kas, tiesą pasakius, vyksta dabar. Kadangi nesama retencijos, sąmonėje nesikonstatuoja jokia pertrūkių išliekanti esatis“ (ibid.).

Tiek retencijos, tiek protencijos sąvokos Husserlio tyrimų akiratyje atsiranda tuomet, kai kalbama apie laiką, o tiksliau – apie laiko tėkmės ir objektų sekos konstituciją sąmonėje. Pasitelkęs klasikinį, dar Augustino pasiūlytą pavyzdį su garso tono trukme, Husserlis pastebi, kad mūsų patirtyje ši trukmė yra suskirstoma į tokias temporalines determinacijas kaip „dabar esantis“, „ką tik buvęs“, „tuoj būsimas“. Kiekviena jų nėra paskira, sau pakankama, užbaigta fazė, bet atvirkščiai – jos yra viena kitai atviros ir tarpusavyje susipynusios. Todėl įspūdžius patiriančiai sąmonei būdinga retencijų ir protekcijų struktūra, kuri atitinkamai konstatuoja dabartį, praeitį ir ateitį. Anot Husserlio, besitęsiančio objekto „versmės taškas“ (Quellpunkt) užplūsta sąmonės tėkmėje kaip „pirmasis įspūdis“, kaip nuolat besikeičiančio „dabarties tono“ (Ton – Jetz) sąmonė (Husserl 1966a: 28-290. Kai šis „dabarties tonas“ modifikuojasi į „tai, kas buvo“, pirminis įspūdis pavirsta retencija: „dabarties tonas pasikeičia į toną, kuris buvo; nuolat tekėdamas įspūdžių sąmonė mainosi į visą laiką naują retencijų sąmonę“ (ibid.: 29). Retencijos ne tik „išlaiko sąmonėje tai, kas buvo sukurta, uždėdamos charakterizuojantį „ką tik buvusio“ antspaudą“ (ibid.: 81) ir šitaip užtikrindamos, kad sąmonė yra visuomet „sąmonė to, kas ką tik buvo, o ne vien objekto, kuris pasirodo kaip trunkantis, dabarties taško sąmonė“ (ibid.: 32). Kiekviena retencija yra dar ir praslinkusio tono retencijos retencija, kurioje esama „visa serija praėjusių intencijų“, todėl retencija išplečia dabarties sąmonę tokiu mąstu, kad „dabarties suvokimas yra – koks jis ir buvo – galva, prikabinta prie retencijų kometos galvos“ (ibid.: 30). Analogiškai simetriška retencijos projekcija į ateitį yra protencija – tuoj pat užklupsiančios ateities intuicija.

Šitaip šeimininkaujanti sveika sąmonė būdama dabartyje leidžia kartu ir pakilti virš jos – atmintimi ir intuicija esaties momentas išplečiamas tiek, kad taptų prasmingas. Būtent tuomet, kai patirties sraute imame įžvelgti daugiau nei mus bombarduojantį pojūčių dirgiklių spiečių, sąmonėje prasideda tapatybės steigtis – daiktai, pasaulis ir „aš“ įgyja savo statusą. Ko gero, kaip tik tuomet sąmonė ir tampa sąmone – visaverte ir galinčia suvokti. Priešingu atveju laukia Ingardeno aprašytos Krokuvos psichiatrijos ligoninės mergaitės lemtis. Jos pavyzdys leidžia įtarti, kad panašūs procesai vyko ir kiekvieno mūsų genezėje – tuomet, kai vos tik gimę palengva ėmėme suvokti pasaulį ir iš dėmesio neišlaikančio ir atminties neturinčio kūdikio virtome sąmoningais vaikais. Iš to išplaukia keista pamoka, kad pasaulis neegzistuoja tol, kol jo neperžengiame. Jo vienovė ir tapatumas – o metafiziškai tariant – tiesiog jo būties substancija yra apgaubta nerealumo auros – nuolatos formuojama ir performuojama, sutraukiama sąmonės judesių, suraizgoma retencijų ir protekcijų tinklo.

[Sabolius K. Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija. Vilniaus universitetas. 2012. P. 193, 194]