Atvirkščia logika

Pietų Amerikos ežeruose, pelkėse ir lagūnuose gyvena žalsvos varlės, šonuose išmargintos alyvinių dryžių. Jos minta lervomis ir vabzdžiais, išgąsdintos savo ilgais pirštais įsirausia dumble ir beveik visais požiūriais išlieka panašios į sau giminingų rūšių atstovus. Visais, išskyrus vieną, dėl kurio baikščios amfibijos ir gavo paradokso vardą. Netikrosios varlės (pseudis paradoma) veisia dydžiu gerokai save pačias viršijančius buožgalvius. Iš maždaug 25 cm dydžio vaikučių „išauga“ penkis kartus mažesni suaugėliai. Sakoma, kad joks kitas gyvas šios planetos organizmas negali toleruoti tokio sunkiai paaiškinamo energijos persiskirstymo.
Šis pavyzdys leidžia manyti, kad esama įvairių atvejų, kai net „pati gamta“ siūlo sau atvirkščią logiką, kurią suprasdami turime pripažinti, kad sveikam protui bei kai kuriems moksliniams svarstymams įprastas tvarkos ir tikslingumo modelis negali tarnauti kaip visa paaiškinantis principas. Vaizduotė kaip tik ir yra toks atvejis, kai gimdyvės išleidžiami kiaušiniai užgožia ją pačią, neleisdami į situaciją pažvelgti adekvačiai. Apžiūrinėdami jos vaikus – sąmonės vaizdinius – manome, kad šie „kaip du vandens lašai panašūs į mamą“, todėl gigantiški mentaliniai buožgalviai tampa atspirties tašku įvertinti juos produkuojančią galią, kuri slepiasi giliuose sąmonės vandenyse.

[Sabolius K. Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija. Vilniaus universitetas. 2012. P.9]