Kaip galima vaizduotės filosofija?

laidas

 

Smegenų tyrimai rodo, kad filosofija yra kairiojo smegenų pusrutulio užsiėmimas – būtent jo funkcijoms priskiriamas loginis mąstymas, įkalbinimas, kategorizavimas, sistemiškas svarstymas ir panašūs racionalia tvarka pagrįsti procesai ir jų valdymas. Vaizduotė, sykiu su emocijomis ir kūrybingumu priklausydama dešinei pusei, griežtosios kairės požiūriu į sklandžiai funkcionuojančius procesus įneša išbalansuojančią disharmoniją. Jau pačiuose seniausiuose tekstuose aptinkame nepasitikėjimą iracionalizuojančios dešinės pasauliu: mitai, fantazmai, fikcija yra pirmasis ir aiškiausias filosofijos antagonistas. Protas, įtvirtindamas savo autoritetą, nuolat stengėsi demarkuoti ir pažaboti vaizduotės veikimą. Tačiau, kaip dažnai ir nutinka, peikdamas savo priešininką, privalai atsigręžti ir ištirti jo stiprybes.

Štai kodėl vaizduotės filosofinį užtaisą galima pastebėti jau Antikos tekstuose. Platono eikastikos ir fantastikos dialektika atskleidžia dviprasmybės valdumą – judėjimą nuo regimybės link panašumo, nuo iliuzijos link praregėjimo, nuo iškraipymo link analogijos. Šis ontologinio „miksavimo kaip supratimo“ veiksmas, pranokstantis griežtas tikrovės ir netikrovės perskyras, leidžia įsitraukti į herakleitišką priešybių vienijimą, kurio laikinė prasmė pirmą kartą pasigirsta Anaksimandro mąstyme. Pagal apeirono chronotaksiją, kosmologinis kūrimo aktas yra nuolatinės genezės stadijos – kaip tam tikru dažniu pulsuojantis, ritmo logišką išlaikantis gimimas ir išnykimas.

Toks atsirandančio pasaulio intencionalumas, kuris nesutampa su jokiu galutiniu rezultatu, sąmonės kontekste atkartoja Aristotelio pastebėtą kinetinę vaizdo erdvę. Vaizduotė yra judėjimas, kuriam stimulą suteikia geismas. Arba, kaip pasakytų Sartre‘as, vaizdas yra aktas – ypatingas ir sąmonę kiaurai persmelkiantis magiškas aktyvumas, be perstojo pasitinkantis kiekvieną sąvokinį. Tokiu atveju vaizduotės fenomenologija – taip, kaip mes ją suprantame savo tyrime – ne tik siūlo atsigręžti į sąmonės dinamizmą, bet ir ima veikti kaip tapatybės mąstymo alternatyva. Įsivaizdavimas yra iš ratio ir logos principų kontrolės išsprūstantis priešybių kultivavimas.

Taigi vaizduotės filosofija visų pirma turi suskliausti senąją diskriminacinę nuostatą, pagal kurią vaizduotė suprantama kaip opozicija tikrovei arba jos suvokimui. Ir nors Husserlis ir Sartre‘as vis dar laikosi „percepcijos pirmenybės“ nuostatos, jų svarstymuose gausu medžiagos, leidžiančios demaskuoti šią latentinę imagologinę galią. Svarbiausia iš jų – durch und durch Modifikation, visa apimančios modifikacijos idėja, išreiškianti kaitos pakeisti net tai, kas jau buvo pakeista, principą.

Šitaip žvelgiant atrodo, kad pats tikrovės nevienareikšmiškumas, prieštaringumas ir ambivalentiškumas šaukiasi vaizduotiško atsako kaip ypatingos, kategoriniais ryšiais nesusaistytos ir individuacijos dėsniui nepaklūstančios suvokimo formos, kuri, jei seksime Kantą skaitančiu Heideggeriu, dalyvauja visuose išgyvenimuose. Negana to, vaizduotė gali būti suvokta kaip fundamentalus, bet kokį patyrimą užtikrinantis veiksnys, dėl kurio laiko sintezė įgalina patį žvilgsnį. Taigi vaizduotė yra stebėjimo kaip supratimo sugebėjimas pats savaime. Tai, kas siūlo nepatikimą pasaulio vaizdą – trūkčiojantį, nepastovų, greitai blėstančios fantazmų vizualumą, kurį Husserlis pavadina „protėjišku vaizduotės charakteriu“, – netikėtai suteikia takų pagrindą užmegztį santykį su susilpnėjusia ar net beišnykstančia ontologija.

Žinoma, šitaip niekur nedingsta apgaulės, melagystės, iliuzijos problema. Vaizduotės filosofijai visuomet yra pavojus išlikti iškreipta grimasa, besimėgaujančia savo ištįsusiais pavidalais, kreivų veidrodžių karalystėje. Būtent todėl verta ne tiek apsibrėžti, apie kokią vaizduotę kalbama, kiek nuolat aktyvuoti nuslopintą ir pavergtą jos jėgą. Freudas, Lacanas, Sartre‘as ir daugelis kitų pastebėjo, kad irealizacijos sąmonėje esama kažko infantilaus. Įgeidžių siūlais susiūtas psichizmas fantazijoje išvysta atspindį, į kurį žvelgdamas įsteigia savo fiktyvias idealizuotas tapatybes ir narciziškai ima jomis mėgautis. Todėl vaizduotė ir noro ryšys yra pavojingas, grasinantis įtvirtinti egoistines ar egocentriškas intencijas.

Tad klausimas apie vaizduotę visuomet yra klausimas apie dviprasmybę, atveriantis keletą jos tipų, arba net veikiau – režimų, tos pačios galios skirtingų modusų. Kaip jau minėjome, pati įprasčiausia sveiko proto nuostata, išplaukianti iš Hume‘o filosofijos, yra ta, kad įsivaizdavimas yra grindžiamas degradavusiomis patirtimis. Kita vertus, vaizduotėje galime kultivuoti savo troškimus, kurių iliuzinis išsipildymas kompensuoja esamos padėties neatitikimą, siūlydamas mėgautis susikurtais įvaizdžiais. Tačiau įsivaizdavimas gali veikti kaip išlaisvinantis stimulas, kaip valingas proveržis, kaip to, kas vadinama „savimi pačiu“, peržengimas arba paneigimas. Šia prasme vaizduotę imame suvokti kaip atsivėrimą Kitybei arba net Kitybės patirtį pačią savaime. Toks ekscentriškas veiksmas turi dvilypę struktūrą, kuri iš esmės ir buvo pavadinta „įnirtingu miegu“ – nuostata, kurioje aktyvumas ir koncentracija perauga į pasyvumą ir atsidavimą. Fenomenologiškai tariant, čia kalbame apie aktyviai pasyviąsias sintezes, apie sąmonės veiksmus, kuriuose intencionalus ir valingas nukreiptumas koreliuoja su iš kontrolės išsprūstančia tėkme. Ir kadangi pačiame šiame akte esama prieštaringumo – tarsi jis vienu metu būtų nukreiptas priešingomis kryptimis – galima sakyti, kad ambivalentiška vaizduotės prigimtis leidžia susisieti su priešybių daugialypiškumu. Vaizduotėje išnyksta tapatybės, tačiau sąmonės srovė įgauna rezonuojančią ir ritmingą tvarką, kuri atitinka specifinį to, ką galėtume pavadinti tam tikra tikrove, funkcionavimo režimą. Jeigu tikrovė yra sudėtinga, kintanti ir nevienareikšmiška, galbūt esama atvejų, kai vaizduotiškas atvirumas ją apčiuopia lengviau nei logocentriškas ir racionalus dešiniojo pusrutulio pasaulis. Štai kodėl įmanoma, kad įsivaizdavimas taptų ne tik pabėgimu iš patiriamo pasaulio, bet ir ypatinga paties pasaulio patirtimi.

[Sabolius K. Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija. Vilniaus universitetas. 2012. P.259-261]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code