Filosofija ir savižudybė

„- Senos filosofinės banalybės, vis tos pačios per amžių amžius, – su kažkokiu gaižiu apgailestavimu sumurmėjo Stavroginas.

– Vis tos pačios! Vis tos pačios per amžių amžius, ir niekada jokių kitų! – paantrino Kirilovas žaižaruojančiu žvilgsniu…”

Fiodor Dostojevskij „Demonai“

Regis, Novalis buvo pirmasis pasakęs, kad savižudybė – grynai filosofinis veiksmas. Neginčytina tiesa. Net tuomet, kai savižudis neraštingas ir net girdėti negirdėjęs apie filosofiją, jis vis tiek priėmė svarbų filosofinį sprendimą; pripažino, kad jo gyvenimas (taigi ir gyvenimas apskritai, nes visus kitus gyvenimus jis gali suvokti tik per savo egzistencijos prizmę) blogas, beprasmis, ir verčiau jį užbaigti.

Kadaise mus mokė, kad pagrindinis filosofijos klausimas – materijos ir sąmonės santykis. Klausimas suformuluotas klaidingai. Na, gal ne tiek klaidingai – nuobodžiai. Argi mes, gyvenantieji pasaulyje, dieną naktį sukame galvą, kas pirminis – dvasia ar daiktinis pasaulis? Ne, mes norime būti laimingi, o kad būtume, daugeliui mūsų būtina žinoti, kam gimėme, ką mes čia veikiame, ar kur nors pasidedame po mirties ir ar mūsų buvimas turi nors kokią prasmę?

Pats laikas pateikti citatą, be kurios, regis, neapsieina nė viena knyga apie suicidą:

„Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.“ Albert Camus

Savižudis atsako į šį klausimą neigiamai: gyvenimas – tuščias laiko gaišimas. Savižudžiui neįdomu, kaip pasibaigs šis spektaklis, jis išeina nesulaukęs finalo.

“Atmink svarbiausią dalyką: durys atviros.” Epiktetas

Siūlome kitokią pagrindinio filosofijos klausimo redakciją: kas yra žmogus savo gyvenimui – savininkas ar sargas? Jeigu aš – šeimininkas, vadinasi, turiu teisę su savo turtu elgtis, kaip man šaus į galvą, gal net savo nenaudai. Bet jeigu aš, kaip moko religija, – tarsi koks nuomininkas, tuomet galiu išvogti arba sunaikinti patikėtą man turtą, bet tokiu atveju aš piktadarys ir plėšikas. Tikrasis gyvenimo šeimininkas pareikalaus atsakyti. Diskusija tarp idealistų ir materialist, tarp savižudybės šalininkų ir priešininkų labai primena situaciją, kuri šiuolaikine teisine kalba vadinama turtiniu konfliktu dėl nuosavybės teisės.

Rusijos bibliotekų sisteminiuose kataloguose suicidologinė literatūra visiškai teisingai priskiriama prie bendros filosofinės kategorijos “Gyvenimo prasmė”. Tačiau

“Tai, kas vadinama gyvenimo prasme, drauge yra ir puikiausia mirties prasmė.” Albert Camus

Filosofija – mokslas, kurį mirtis ir tai, kas bus (arba ko nebus) po mirties, domina ne kiek ne mažiau, negu gyvenimas.

“Tie, kas iš tiesų atsidavę filosofijai, užsiima iš esmės tik vienu – mirimu ir mirtimi.” Platonas

Ten pat, Platono “Fedone”, pasakyta, kad filosofija – mirties mankšta, o filosofuoti – reiškia rengtis mirčiai, pasilengvinti mirtį. Ar ne todėl iš visų literatūros žanrų filosofija davė mažiausiai savižudžių, ir tai akivaizdu pavarčius “Literatūricido enciklopediją”? Filosofas nuolatos atmeta mirtį, dirba prie jos, mato ją prieš akis. Jis, tarsi aukštalipys, prisipratino nebijoti aukščio, ir pažvelgus žemyn jam ne svaigsta galva, kaip paprastam žmogui. Nors profesija, žinoma, pavojinga, ir praradęs budrumą, gali nugarmėti. Tokia – filosofo diletanto Krilovo, savižudžio “dėl proto”, lemtis.

Filosofų ginčas apie savižudybę tęsiasi mažiausiai du sup use tūkstančio metų, nuo Antikos laikų. Tačiau korektiška (tai yra operuojanti ta pačia argumentų sistema) ši diskusija buvo neilgai: iš pradžių į debatus apie šio veiksmo tikslingumą įsismelkė loginei analizei sunkiai tepasiduodantis etinis faktorius, o paskiau į ginčą įsivėlė religija, ir nuo tada suicide šalininkai ir priešininkai pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis. Gryno pavidalo filosofinė diskusija liko ikikrikščioniškojo laikotarpio savastimi, o kai XVIII amžiuje ji įgavo antrąjį kvėpavimą, net užkietėję racionalistai jau negalėjo ginčuose palikti nuošalyje religinio etinio problemos aspekto.

“Taip neigiančių gyvenimo prasmę esama rimtų žmonių, šie savo neigimą užbaigia veiksmu – savižudybe.” Vladimir Solovjov

O filosofijos aušroje, kai žmogus mėgavosi protu kaip nauju patraukliu žaisliuku, kai aukščiausia minties viršūne buvo laikomas sofizmas, o tironai įsiklausydavo į paradoksalistų patarimus, išmaninguose ginčuose apie savižudybę Dievas galėjo ir nedalyvauti. Diskutuojama buvo dviem kryptimis. Ar leistina žmogui nutraukti savo gyvenimą tada, kai pats užsimanys, o gal privalo atsižvelgti į visuomenės, kurios dalis jis yra, interesus? Ir dar – jau neribotos pasirinkimo laisvės pologetų stovykloje – kada teisingiau nusižudyti: kai tau negera ar kai tau gera?

Pirmasis požiūris, propaguotas stoikų ir epikūriečių, racionalus: reikia gyventi dermėje su gamta ir pasauliu; jeigu ši dermė kažkodėl neatkuriamai pažeista, teisingiau mirti. Epikūras anaiptol neskatino savo mokinių mirti – priešingai, patarinėjo gyventi pilnakraujį gyvenimą, bet tik tol, kol buvimas teikia džiaugsmą: laimingos būties garantas – ryžtas išsiskirti su ja pareikalavus aplinkybėms.

Antrasis požiūris, nors atrodo paradoksalus, yra dar racionalesnis ir pagrįstas principu, kurį daug vėliau suformulavo Goethe: sustabdyti akimirką, kai (ir kol) ji žavinga. Kam pasitraukti iš gyvenimo, kai jis nuo tavęs nusisuko, kam išsinešti kartėlį ir nusivylimą? Ar nebūtų kilniau ir gražiau nutraukti savo egzistenciją aukščiausiame jos taške ir užfiksuoti laimę amžinybėje? Kai romanuose įsimylėjėliai sako esantys pasirengę čia pat numirti nuo perpildžiusios juos palaimos, tai nėra tuščia metafora, o idėjos, rimtai aptarinėtos prieš du su puse tūkstančio metų, atgarsis.

“Žudytis reikia tada, kai esi laimingas.” Valerijus Maksimas

“Išeiti iš gyvenimo dera tada, kai viską turi, kai esi laimingas materialiai ir dvasiškai ir tau nieko netrūksta.” Plutarchas

O štai ta pati mintis, išsakyta visai neseniai:

“Savižudybė leistina tik tiems, kas absoliučiai laimingi.” Paul Valéry

Beje, nepaisant viso palaimingai narciziško šitos idėjos grožio, vargu ar ji buvo dažnai įgyvendinama praktiškai.

Po Platono toks egoizmas buvo pasmerktas marginaliam egzistavimui, o pagrindine diskusijos arena tapo moralės sritis. Proto balsas iš pradžių buvo išstumtas jausmų balso, o vėliau, religijos visagalybės laikais, išvis nuslopintas. Proto ginčas su tikėjimu iš tiesų yra metodologiškai ydingas. Kokia čia polemika – kurčio su aklu? Vienas tvirtina: iš pirmo išplaukia antras, iš antro trečias, o iš trečio neginčytinai – ketvirtas. Oponentas atkerta: nenoriu nieko girdėti, tikiu, nes tai absurdas.

Vis dėlto šis ginčas visiškai normalus, nes atspindi dvilypumą žmogaus, kuris ir pats nėra beydis, nes jame susijungia daugybė, atrodytų, nesujungiamų dalykų.

Šioje ilgaamžėje diskusijoje nėra teisaus ir nėra neteisaus. Tiksliau, kiekvienas, kas į ją įsiklausė, galėjo pasirinkti savą tiesą.

Tad apžvelkime abiejų šalių argumentus. Drauge pamėginsiu polemizuoti – iš grynai asmeninių pozicijų, be jokių pretenzijų į objektyvumą (mano abejonės ir komentarai bus laužtiniuose skliaustuose).

– Rašo Grigorij Čchartišvili

Ištrauka iš knygos “Rašytojas ir savižudybė”

(Kitos knygos. 2020. P. 63-66)