Kam nereikia filosofijos?

Foto: „Keistoteka“, Paupio g. 2, Užupis, Vilnius.

XVII amžiaus filosofas Benediktas Spinoza į Prancūzijos karaliaus pasiūlymą už pensiją iki gyvos galvos paskirti jam vieną iš savo darbų atsakė: „Aš savo kūrinius skiriu tik Tiesai“. Tačiau filosofas dar laikė visiškai natūraliu dalyku, kad duoną jis užsidirba, šlifuodamas stiklus, o laiko tarnauti didžiajai Tiesai suranda, trumpindamas miegą ir atitrūkdamas nuo kasdienių reikalų.

Neretas šių dienų filosofas galėtų maždaug taip prisipažinti: „Žinote, kartais nejaukiai jautiesi, kai tavęs žmonės paklausia: o kas tu toks, kuo užsiimi?“ Į tokį klausimą medikas, pavyzdžiui, atsakys, kad gydo žmones. Inžinierius taip pat atsakytų gana trumpai ir suprantamai. O filosofai juk patys dar dažnai ginčijasi, ką jie turi ir gali daryti…

Įsivaizduokime pasikalbėjimą filosofo, įsitikinusio, kad jis gali ne tik nesidrovėti dėl savo profesijos, bet ir didžiuotis ja ne mažiau, kaip fizikas savąja, ir žmogaus, nekvailo, bet skeptiškai žiūrinčio į tokią veiklą, laikančio savo discipliną aiškiai moksliškesne, negu „bendri filosofiniai išvedžiojimai“.

Skeptikas. Tai jūs filosofas… Kokius gi daiktus gaminate?
Filosofas. O kas gi yra daiktas?
Skeptikas. Taip, taip. Čia kaip tas filosofas, įkritęs į duobę, užuot nusitvėręs jam numestos virvės, tap pat klausė: „Virvė – o kas gi tai yra?“ Ir ne, kiek pamenu, ją apibūdino: „Virvė, paprasčiausia virvė“. Ar jūsų klausimas, „kas yra daiktas“, neprimena tokios pat situacijos?
Filosofas. O ne. Mano klausimas anaiptol nėra scholastinis. Kasdienėje kalboje, žodiu „daiktas“ paprastai apibūdiname tai, ką galima paimti į rankas, paliesti, tai yra fizinius, „materialius“ kūnus. Mes žinome visuomenių kurios pagamina nemaža tokių daiktų, bet daiktai ten kažkodėl tampa „grobuoniški“, pavergia žmogų, ir vietoj laukiamos laimės didėja nusikalstamumas, priklausomybės, psichiniai sutrikimai. Ar tai nerodo, kad reikia tirti ir mokėti gaminti ir kitus „daiktus“ – protingus žmonių santykius?
Skeptikas. Na tai jau moralės ar politikos reikalas.
Filosofas. O argi jie neturi būti moksliški?

Gali būti, kad mūsų skeptikas ir dėl to paprieštarautų, gal net pasakytų nelaikąs filosofijos mokslu ar prisimintų kai kuriuos filosofus, kurie pasisakė prieš mokslo raidą. Loginė klaida – argumentas „ad hominem“, kai nurodoma į klausimą sprendžiančio žmogaus trūkumus, užuot svarsčius paties klausimo esmę, tokiuose ginčuose padaroma gana dažnai. Dėl atskirų filosofų tariamo nekompetingumo ar kitoniškumo „sprendžiama“ apie jų dėstomų teiginių klaidingumą.

Bet kaip visgi yra, ar be fizikos ir kitų specialiųjų mokslų pasaulio, yra ir filosofijos pasaulis, filosofo visata? O jei toks pasaulis yra, tai kas ir kodėl gi nenori, o gal nemoka, jo pamatyti?

Mokslininkas ir keliautojas Turas Hejerdalas, lygindamas šiuolaikinius specialistus su lobių ieškotojais, rašė, kad specialistai, norėdami įsikasti vis giliau ir giliau, atsitveria vieni nuo kitų, kol pagaliau iš savo duobių nebemato vienas kito. O savo rezultatus jie iškelia tiesiog į paviršių. Taigi ir reikia pasodinti viršuje kitą specialistą, vienintelį, kurio dar trūksta. Tegu jis nesileidžia žemyn pas juos į duobes, o būna viršuje ir sugretina įvairius faktus.

Kitaip tariant, bet kuriame šiek tiek sudėtingesniame darbe kartu su specialistais, mokančiais dirbti atskiruose baruose, reikia specialisto koordinatoriaus, kuris aiškiai suvoktų viso to darbo tikslą. Ir juo didesnis siaurų specialistų indėlis, tuo didesnė atsakomybė žmonėms, nustatantiems tikslus.

Kažkas jau gana seniai yra pastebėjęs, jog toks laikas praėjo, kai visuomenė galėjo sau leisti, kad įvairūs individualūs išradimai galėtų stichiškai įsibrauti į žmogaus gyvenimą. Mūsų epochoje, žmonijos pažanga vis labiau priklauso ne tiek nuo išradimų, kiek nuo protingo jų panaudojimo visuomenės labui. O kaip mokslo ir technikos naujovės yra panaudojamos – priklauso nuo sociume viešpataujančios pasaulėžiūros.

Kas gi yra pasaulėžiūra? Ją galima palyginti su savotiškais rėmais, pro kuriuos mes žiūrime į pasaulį ir kurie nustato mūsų regėjimo lauką, o tuo pačiu ir mūsų veiklos pobūdį bei kryptingumą. Kiekvienas visuomenės tipas, kiekviena epocha iškelia tam tikras svarbiausias idėjas ir principus, kurie sudaro tuos rėmus. Pavyzdžiui, XVIII šimtmetyje, mechanikos vystymosi amžiuje, pasaulis galėjo kažkam atrodyti kaip didžiulio laikrodžio mechanizmas; 19 amžiuje paaulis jau atrodė kaip mašina, perdirbanti medžiagą ir energiją; mūsų laikais visata įsivaizduojama kaip informaciją perdirbanti ir valdanti sistema.

Pasaulėžiūrai turi įtakos ir humanitariniai mokslai, kurie gal net svarbesni, norin suprasti visuomenės vystymosi kelius, mat suteikia bendrą požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, svarsto gyvenimo tikslo ir vertybių klausimus. Visuomenėje, kur idealas yra mokėjimas iš visko išspausti kuo didesnę naudą, naujausi mokslo pasiekimai tampa tik galinga priemone vieniems žmonėms pavergti kitus, kas galiausiai gali tapti šios ir kitų gyvybės rūšių išnykimo priežastimi. Tie patys mokslo pasiekimai, turint kitų tikslų, gali vesti į žmonijos suklestėjimą.

Filosofija – pasaulėžiūros pagrindas. Ji fizikos tipo mokslai sąlygoja žmogaus veiklos priemonių gamybą, tai filosofija užtikrina šios veiklos tikslų gamybą. Nėra taip, kad filosofija iškelia juos savavališkai. Ji padeda juos suprasti ir pagrįsti. Filosofija padeda žmogui susigaudyti pasaulyje, surasti savo vietą jame. Ji padeda susikurti bendrą pasaulio vaizdą, intelektinius jo apmatus, nurodo žmonijos vietą aplinkoje, kiekvieno atskiro mokslo vietą žmonijos žinių sistemoje. Filosofija tyrinėja bendrą žmonijos ir atskiros asmenybės struktūrą, bando suteikti tam konceptualią schemą. Sykiu ji siekia bendrus žmogaus požiūrio į pasaulį dėsningumus. Kitaip tariant, galime sakyti, kad veik kiekviena nuosekli, išbaigta, kiek tai įmanoma, filosofinė doktrina turi tris pagrindines dalis: būties, pažinimo ir vertybių teoriją.

Kaip jau užsiminta, visuomenės su skirtingais pasaulėžiūros idealais siekia skirtingų tikslų. Tarkime, visuomenėje, kur siekiama, kuo daugiau suvartoti, nemėgstama mąstyti apie gyvenimą ir sąžinės balsą, tad jį padedama slopinti įsigyjant dar daugiau naujų prekių, paslaugų, pramogų ar vaistų. Paklydusioje visuomenėje eilinis žmogus vengia visuomeninių reikalų. Pirmykštėje bendruomenėje medžiotojas žinojo, kodėl jo gentis vaikosi mamutą, ir negalėjo likti nuošalyje nuo bendrų rūpesčių. Šiuolaikiniam žmogui gana akivaizdu, kam yra reikalingas automobilis, telefonas ar dar viena kita detalė jo darbe bei asmeniniame gyvenime, tačiau sunku būtų nuosekliai paaiškinti, kaip konkrečiai rinkimai ar kokie nors debatai sociologiniais lyčių klausimais, kokioje nors tolimoje užsienio šalyje, už keliasdešimt tūkstančių kilomentrų nuo jo namo, yra su visu tuo tiesiogiai susiję. Tuomet natūraliai pasisiūlo išvada, kad geriau apie visa tai negalvoti, juk mes tik maži žmogeliai. Ir išties taip tampama mažu „daliniu“ žmogumi.

Paradoksalu, kiek esame toli pažengę į priekį technikos srityje, palyginus su tolimais protėviais, ir kiek esame nuo jų atsilikę bendrų tikslų suvokimo prasme!

„Mokslas per greitai ir per toli užbėgo priekin, ir žmones paklydo mašinų džiunglėse, jie tarsi vaikai pernelyg
susižavėjo įdomiais daikčiukais, gudriais mechanizmais, malūn­sparniais, raketomis. Ne ten žiūrėjo: vis kūrė naujas ir naujas mašinas — užuot mokęsi jas valdyti. Karai darėsi vis didesni ir didesni ir pagaliau pražudė Žemę.“, – rašė Rėjus Bredberis, garsiajame savo romane „Marso kronikos“.

Tokiomis sąlygomis panieka filosofijai tampa visai suprantama. Idealų nebuvimas, negebėjimas spręsti ir tiesiog matyti su visuomenės raida susijusių problemų, atbukę jausmai, prislopinti technologijų tempo, „dalinis“ žmogus maskuoja tai pigiu skepticizmu ir išoriniu sprendimų „blaivumu“. Toks individas nėra pavojingas jokiam ideologiniam dariniui, mat lieka nejautrus bet kuriai politinei niekšybei ir visuomet uoliai „funkcionuoja“ tame kampe, kur yra pasodinamas kaip „siauras specialistas“. Neopozityvizmas – tai „profesionalus kretinizmas“ ir paniekinantis požiūris į filosofiją, socialines problemas ar net į visą pasaulio tikrovę.

Padėties tragikomiškumas atsiskleidžia tame, kad toks „filosofinių kliedesių“ neigėjas išties yra žaislas tikrųjų jo šeimininkų rankose, kurie nustato jo ribotos veiklos tikslus ir kurie, kad ir kaip tai nuskambėtų, bet savitai visgi „filosofuoja“.

Keista tai, kad toks individas, atsisakydamas pareigų ir atsakomybės visuomenei, garsiai pareiškia – „Aš asmenybė!“ ir prisimena savo teises, kai tik susiduria su vartojimo reikalais. Tokiam nereikia filosofijos. Kam tas papildomas rūpestis? Tiksliau sakant, jis jau turi savo „nuosavą filosofiją“, nesąmoningą ar įsisąmonintą gyvenimo kredo: vengti visuomeniškai reikšmingos, nelengvai išmokstamos visuomenines pareigas ir atsakomybę uždedančios filosofijos.

Kita vertus, turbūt sunkiai nusikalstume tiesai, jei sakytume, kad filosofijos kratosi tik primityvūs vartotojai. Deja, neretai, jos vengia ir mokslo ar kultūros žmonės. Per kasdienius rūpesčius ir serijas kompromisų ji ima jiems atrodyti kaip kažkoks gana nutolęs dalykas nuo realaus gyvenimo.

„Gerai, – gali tarti skaitytojas, – piliečiui filosofija reikalinga. Bet ką ji duos man kaip specialistui?“

Kiekvienoje gyvenimo srityje neišvengiamai nuolat iškyla klausimai ar situacijos, į kurias patekę mes neturime jau paruoštų receptų, tuomet būtinai tenka imtis filosofijos. Bet tada dažniausiai mes susiduriame su tuo, kad neturime tam nei laiko, nei įgūdžių. Tai gali stebinti, bet daugelis žmonių nemoka mąstyti, jie tik mano, įsivaizduoja, kad mąsto, bet išties taip nėra, jie tik sukasi stereotipų, šablonų ar klišių karuselėje sukiodami žaislinį vairą, netikroje mašinytėje, deja.

Išties kiekvienas žmogus yra laikas nuo laiko priverstas griebtis filosofijos, jei nori kūrybiškai ir savarankiškai rasti deramus sprendimus ten, kur praeities patirtis receptų pasiūlyti nebegali. Čia būtinai tenka tarytum „išeiti iš savęs“, pažvelgti į savo darbo ar kitos srities reiškinį „iš šalies“, iš pozicijos, kur atsiveria platesni horizontai, teoro žvilgsniu. O tam reikia ne tik specialaus, bet ir bendro filosofinio mąstymo. Tačiau čia vėl pasirodo skeptikas ir pareiškia: „O mums vis vien… Mes maži žmonės, parako neišradinėjame“.

Taip, jam filosofijos nereikia. Bet kaip jos reikia tiems, kuriems teks su juo pasikamuoti!

Parengė Edvardas Šidlauskas

Šaltiniai: tekstas vietomis gerokai sutrumpintas, pakeistas, perkonstruotas, transponuotas, kalbant muzikiniais terminais. Pirminiu pavidalu aptiktas Valerijaus Sagatovskio „Filosofo pasaulis“ knygelėje, išleistoje 1976 metais lietuvių kalba, kurią už keletą centų pavyko įsigyti senų knygų parduotuvėje pavadinimu „Keistoteka“.