Prasmės organas

Bet prasmę ne tik reikia, ją ir galima atrasti: jos ieškantį žmogų veda sąžinė. Trumpai tariant, sąžinė yra prasmės organas. Galėtume ją apibrėžti kaip žmogaus gebėjimą apčiuopti tą vienatinę ir vienkartinę prasmę, kuri slypi kiekvienoje situacijoje. Tai, ką sąžinė nuveikia kaskart, kai atrandama unikali situacijos prasmė, veikiausiai yra visybės suvokimas, grįstas prasmės troškimu, kurį Jamesas C. Crumbaugh’as ir Leonardas T. Maholickas vadina išimtine žmogaus savybe aptikti prasmės kontūrus ne vien tikrovėje, bet ir galimybėje.

Dėmesio verta tai, jog pats eksperimentinės visybės psichologijos [Gestaltpsychologie] kūrėjas Wertheimeris drįsta situacijos reikalavimus vertinti kaip objektyvias ypatybes; Lewinas irgi kalba apie „raginamą” situacijos pobūdį. Kartu su Rudolfu Allersu galime pavadinti šią jos savybę trans-subjektyvia. Bet prasmė susijusi ne tik su tam tikra situacija, ji susijusi ir su konkrečiu į tą situaciją įtrauktu asmeniu. Kitaip tariant, prasmė kinta ne tik kas dieną ir kas valandą, ji keičiasi priklausomai nuo konkretaus žmogaus. Tai prasmė ne tik ad situationem, bet ir ad personam.

Sąžinė gali žmogų ir suklaidinti. Negana to, iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio atodūsio žmogus nežino, ar jis tikrai realizavo savo gyvenimo prasmę, ar galbūt klydo – ignoramus et ignorabimus. Bet tai, kad net savo mirties valandą nežinosime, ar mūsų prasmės organas, mūsų sąžinė, nepasidavė apgaulei, savo ruožtu reiškia, kad žmogus nėra tikras, kad kaip tik jo, o ne kito sąžinė buvo teisi. Tai nereiškia, kad tiesos nėra. Tiesa tegali būti viena; bet niekas negali būti tikras, kad ji atsiskleidė jam, o ne kam nors kitam.

Prasmė siejasi su vienatine ir Vienkartine situacija; bet esama ir prasmės universalijų, susijusių su condition kumeline; šios plačios prasmės galimybės vadinamos vertybėmis. Labiau ar mažiau bendromis laikomos vertybės, moraliniai ir etiniai principai, išsikristalizavę per žmonių visuomenės istoriją, palengvina žmogaus gyvenimą, tačiau šio palengvėjimo kaina yra ta, kad žmogus stumiamas į konfliktą. Omeny turime ne sąžinės konfliktus, jų apskritai nebūna: tai, ką sako sąžinė, kaskart yra vienareikšmiška. Konfliktas glūdi pačiose vertybėse, nes, kitaip nei visada vienkartinė ir vienatinė konkrečių situacijų prasmė, vertybės per definitionem yra abstrakčios prasmės universalijos. Todėl jos galioja ne tik ypatingoms, į nepakartojamas situacijas įtrauktoms asmenybėms, bet apima plačius pasikartojančių, tipinių situacijų arealus, o šie arealai kertasi. Tad pasitaiko situacijų, kai žmogus priverstas rinktis vertybes, rinktis iš aibės vienas kitam prieštaraujančių principų. Kad šis pasirinkimas nebūtų savavališkas, žmogus vėl turi klausyti sąžinės; tik ji leidžia spręsti laisvai, bet ne savavališkai, o atsakingai. Žinia, net ir sąžinės atžvilgiu žmogus yra laisvas; bet ši laisvė tėra pasirinkimas vienos iš dviejų galimybių: klausyti sąžinės ar leisti jos įspėjimus pro ausis. Sistemingai ir metodiškai tramdant ir slopinant sąžinę, žengiama arba į vakarietišką konformizmą, arba į rytietišką totalitarizmą priklausomai nuo to, ar perdėm apibendrintas „vertybes“ visuomenė siūlo individui, ar jėga jas primeta.

Beje, konfliktas anaiptol nebūtinai glūdi pačiose vertybėse; galbūt tik atrodo, kad vertybių galiojimo sritys susikerta, gal jų sankirta atsiranda tik dėl projekcijos, dėl matmens netekties. Gal įspūdis, kad jos kertasi ir šioje sankirtoje neigia viena kitą, susidaro tik todėl, kad neatsižvelgiame į skirtingą hierarchinį dviejų vertybių statusą; panašiai du rutuliai, projektuojami iš trimatės erdvės į dvimatę, tik tariamai prasiskverbia į vienas kitą.

Mes gyvename beprasmybės jausmo epochoje. Tokioje epochoje reikia siekti, kad auklėjimas neapsiribotų žinių teikimu, bet ir ugdytų sąžinę; tik tada žmogus taps pakankamai jautriu, kad galėtų išgirsti kiekvienoje situacijoje glūdintį reikalavimą. Tokioje epochoje, kai, regis, daugeliui prarado reikšmę Dešimt Dievo Įsakymų, reikia siekti, kad žmogus įstengtų išgirsti dešimtis tūkstančių įsakymų, užkoduotų dešimtyse tūkstančių situacijų, kurias jam pateikia gyvenimas. Tada ne tik šis jo gyvenimas vėl taps prasmingas (prasmingas reiškia kupinas užduočių), bet ir pats žmogus bus imunizuotas prieš konformizmą ir totalitarizmą, nes tik budri sąžinė leidžia žmogui atsispirti, nepasiduoti konformizmui ir nenusilenkti totalitarizmui.

Šiaip ar taip, šiandien labiau nei kada nors anksčiau auklėti reiškia ugdyti atsakomybę. Mes gyvename pertekliaus visuomenėje, ne vien materialių gėrybių pertekliaus: tai ir informacijos perteklius, informacinis sprogimas. Vis didesnės knygų ir žurnalų šūsnys kaupiasi ant mūsų rašomųjų stalų. Mus užtvindo vilionės, ne tik seksualinės. Norėdamas atsispirti šiam žiniasklaidos skleidžiamų vilionių tvanui, žmogus turi žinoti, kas svarbu ir kas ne, kas esminga ir kas ne, vienu žodžiu: kas turi prasmę ir kas ne.

Ištrauka: Viktor E. Frankl. Nesąmoningas Dievas. Psichoterapija ir religija. Vilnius: Vaga. 2010. P. 76-79