Kaip tampama tuo, kas esi

/ištrauka/

Nebegalima išsisukti iš tikrųjų neatsakius į klausimą, kaip tampama tuo, kas esi. Ir čia aš užkliudau tai, kas vainikuoja savisaugos – savimeilės – meną… Mat tarus, kad uždavinys, pašaukimas, uždavinio likimas žymiai pranoksta vidutinį, nebūtų didesnio pavojaus, kaip išvysti patį save drauge su šiuo uždaviniu. Tuo, kas esi, tampama tik nė iš tolo nenutuokiant, kas esi. Šiuo požiūriu net gyvenimo riktai turi prasmės ir vertės, laikini aplinkkeliai ir klystkeliai, delsimai, “kuklumas”, rimtumas, su kuriuo imamasi užduočių, nesusijusių su tuo uždaviniu. Tai gali būti didžio, net paties didžiausio protingumo išraiška: kur nosce te ipsum būtų pražūties receptas, ten užsimiršimas, savęs nesupratimas, susimažinimas, apsiribojimas, pasivertimas vidutinybe tampa tiesiog pačiu protu. Kalbant moralės kalba: artimo meilė, gyvenimas dėl kitų ir kitko gali būti apsauginė piemonė, padedanti išlaikyti griežčiausią egoizmą. Tai išimtinis atvejis, kai priešingai savo taisyklėms ir įsitikinimui, stoju už “nesavanaudiškus” potraukius: čia jie tarnauja savimeilei, savidrausmei. – Visą sąmonės paviršių – sąmonė ir yra paviršius – reikia išlaikyti nesuterštą nė vienu didžiųjų imperatyvų. Saugotis net bet kokio skambaus žodžio, bet kokios didingos pozos! Tai vis pavojai, kad instinktas per anksti “save supras” – Tuolaik gilumoje auga ir auga organizuojanti, viešpataujanti pašaukta “idėja” – ji pradeda įsakinėti, pamažu grąžina atgalios iš aplinkkelių ir klystkelių, paruošia atskiras savybes ir gebėjimus, kada nors pasirodysiančius kaip nepakeičiamos priemonės kuriant visumą, – vieną po kito ji išugdo visas tarnaujančias galias, ir tik tada prasitaria apie svarbiausiąjį uždavinį, apie “tikslą”, “skirtį”, “prasmę”. – Žvelgiant iš šitos pusės mano gyvenimas tiesiog nuostabus. Vertybių pervertinimo uždaviniui reikėjo galbūt daugiau gebėjimų, nei kada nors buvo susikaupę viename žmoguje, visųpirm priešingų gebėjimų, tačiau netrukdančių vienas kitam, vienas kito neardančių. Gebėjimų subordinacija; distancija; menas skirti nesupriešinant; nieko nemaišymas ir nieko “netaikymas”; begalinis daugis, kuris vis dėlto yra chaoso priešingybė, – štai tos prielaidos, ilgas nematomas mano instinkto darbas ir meistrystė. Jo aukštesnioji globa pasirodė tokia stipri, kad niekad nė nenumaniau, kas auga manyje, – kad vieną dieną visi mano sugebėjimai išsiskleidė staiga, subrendę, pasiekę galutinę tobulybę. Negaliu prisiminti, kad kada nors būčiau stengęsis – mano gyvenime nematyti grumtynių žymės, aš esu herojiškos natūros priešybė. Kažko “norėti”, kažko “siekti”, laikytis kokio “tikslo”, kokio “noro” – nesu viso šito patyręs. Net ir šią akimirką žvelgiu į savo ateitį – didelę ateitį! – kaip į lygų jūros paviršių, kurio nešiaušia joks troškimas. Nėmaž nenoriu, kad kas nors būtų kitaip negu yra; aš pats nenoriu tapti kitoks. Bet šitaip gyvenau visada. Neturėjau jokių norų. Tasai, kuris vyresnis kaip dvidešimt ketverių gali pasakyti, jog niekad nesistengė dėl garbės, dėl moterų, dėl pinigų! – Nesakau, kad man jų trūko… Pvyzdžiui, vienądien tapau universiteto profesoriumi – nieko panašaus net nesvajojau, nes buvau vos dvidešimt ketverių. O dar prieš dvejus metus vienądien tapau filologu: ta prasme, kad mano mokytojas Ritschlis pasiūlė jo leidžiamame “Rheinisches Museum” spausdinti mano patį pirmąjį filologinį darbą, kuris visais požiūriais buvo tik pradžia. (Ritschlis – sakau su pagarba – vienintelis lig šios dienos mano matytas genialus mokslininkas. Jis turėjo to smagaus pasileidimo, būdingo mums, tiuringiečiams, kuris net vokietį daro patrauklų, – kad pasiektume tiesą, mes renkamės net ir tamsius kelius. Šiais žodžiais anaiptol nenorėčiau būti nuvertinęs savo artimesniojo kraštiečio, protingojo Leopoldo von Ranke’s (Leopold von ranke (1795-1886) – garsus vokiečių istorikas, ryškiausias istorizmo atstovas; nuo 1841 metų buvo oficialus Prūsijos valstybės istoriogras)).

[Nietzsche F. Ecce homo. Vilnius: Apostrofa. 2007. P. 51-54]