Trys dvasios virsmai: Tradicija, Laisvė ir Nauja pradžia

Zaratustra aiškina, jog yra trys dvasios virsmai. Visų pirma reikia tapti kupranugariu, apkrautu praeities, tradicijos, kultūros suformuotų suvaržymų našta. Man visuomet tai atrodė pati brutaliausia pakopa. Paprastai kupranugariai įsivaizduojami einantys tiesia vora ir paklusniai nešantys ryšulius. Tačiau taip būna ne iš karto. Kupranugariai yra didžiuliai padarai – išties ištvermingi baisūnai – jie nelinkę paklusniai priimti jiems užkraunamos naštos. Todėl prieš dedant ryšulius ant nugarų jie turi būti dresuojami. Kiekvienas kupranugaris pastatomas ant plikos žemės. Ir marinamas badu. Jei marinimas nesusilpnina jo valios, tuomet imama mušti. Štai kaip tampama nešuliniais gyvuliais.

Tuomet, rašo Nietzsche, glūdžiausioje dykumoje įvyksta antrasis virsmas: „Dvasia liūtu pavirsta, ji laisvę nori sumedžioti ir būti savo dykumos galiūne.“ Liūtas numeta ryšulius nuo kupranugario ir, galima tik spėti, suryja savo buvusį šeimininką. Ši fazė skiriama labiausiai maištaujantiems – net kai kuriems tariamai pasišventusiems studijoms – paaugliams: gali būti, kad tai yra Zaratustros populiarumo dvidešimtame amžiuje priežastis. „sau laisvę iškovoti, taip pat ir pareigai pareikšti šventą „ne“: štai kam, o broliai mano, liūto reikia.“ Tas „šventas „ne“ paneigia visas tariamas vertybes, jas įvardija ir lengvai išvalo. Tačiau tai dar nėra taip baisu. Liūtas yra vienintelis gyvūnas, galintis kovoti ir nužudyti tą, kurį Zaratustra vadina „Tu privalai“ slibinu. Šis slibinas privalo mirti, tuomet liūto valia – grynai individualus valios aktas – galės gyventi.

Daugeliui – drįstu sakyti, daugumai mūsų, – tai vis svarbiau. Mes pasinaudojam proga nesilaikyti taisyklių, ir likusį gyvenimą praleidžiame kaip plėšrus liūtas. Pasak Nietzsche‘ės, nėra labai ko gėdytis būti liūtu, nėra lengva išlaikyti kovingą jo dvasią, todėl tai herojiškas veiksmas. Iš tiesų, knygos pabaigoje nėra aišku, ar pats Zaratustra išgyveno trečiąjį ir paskutinįjį virsmą. Tačiau yra vienas dalykas, kurio liūtas nepajėgia padaryti, ir todėl jis dar turi pavirsti į kažką. Liūtas gali nusimesti pareigas ir nešulius, tačiau jas atmesdamas dar nėra pajėgus kurti naujų vertybių. Todėl, kad būtų galima kurti naujas vertybes, liūtas turi virsti vaiku. Čia yra vienintelė jaunystės vertė: „Mat vaikas – nekaltybė, užmiršimas, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas pritarimas.“ Liūtas vis dar varžomas praeities papročių, tai jį riboja, na, nebent jis viską atmeta. Vaikas, pasak Nietzsche‘ės, turi beveik stebuklingą gebėjimą užmiršti ir judėti pirmyn. Kokias naujas vertybes sukurs vaikas? Tai nelabai svarbu, mano Zaratustra. Svarbu, kad jos bus naujos – ir atrodys lyg kažkas nauja, ko anksčiau nebuvote matę.

Ištrauka: John Kaag. Žygis su Nietzsche. Kaip tapti savimi. Vaga. 2020. P. 111-113

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code