Moralė

Sunkiausiai iki šiol buvo sprendžiamas gėrio ir blogio klausimas: tai visuomet buvo pernelyg pavojingas dalykas. Sąžinė, geras vardas, pragaras, tam tikromis aplinkybėmis net policija neleido ir neleidžia būti nešališkiems; moralės, kaip ir bet kokio autoriteto, akivaizdoje nevalia mąstyti, dar mažiau galima kalbėti: čia reikia – paklusti! Kiek gyvuoja pasaulis, dar nėra buvę autoriteto, kuris būtų leidęsis kritikuojamas; o kritikuoti moralę, laikyti ją problema, problemiška – ką? Ar tai nebuvo, ar tai nėra amoralu? Tačiau moralė, kad sulaikytų kritiškas rankas ir atstumtų kankinimo įnagius, turi ne tik aibę atgrasymo priemonių: savo saugumą ji kur kas geriau užtikrina savotišku kerėjimo menu, kurį yra puikiausiai įvaldžiusi, – ji moka „kelti susižavėjimą“. Dažnai vos tik metus žvilgsnį jai pasiseka paralyžiuoti kritišką valią, net ją prisivilioti; dargi pasitaiko atvejų, kai jinai tą valią geba nukreipti prieš save pačią, ir tada šioji lyg skorpionas geluonį suvaro į savo pačios kūną. Moralė nuo neatmenamų laikų velniškai moka įtikinėti: nėra nė vieno oratoriaus, net ir mūsų laikais, kuris nesitelktų jos į pagalbą. (Tik paklausykime, pavyzdžiui, mūsų anarchistų: kaip moraliai jie šneka, kai nori ką nors įtikinti! Galiausiai patys pasiskelbia „geraisiais ir teisingaisiais“.) Nuo tų dienų, kai pasaulyje pradėta kalbėti ir įtikinėti, moralė pasirodė esanti didžiausia suviliojimo meistrė, o mūsų, filosofų, atžvilgiu – tikra filosofų Kirkė (Kirkė – graikų mitinė būtybė, burtininkė, gyvenusi ištaiginguose rūmuose Ajajės saloje. Kai į salą atplaukė Odisėjas, Kirkė jo bendražygius pavertė kiaulėmis. Jos apžavus Odisėjai padėjo panaikinti Hermis.). Kaip paaiškinti tai, kad visi Europos filosofai, pradedant Platonu, dirbo tuščiai? Kad visi jų statiniai gresia sugriūti arba jau virtę griuvėsiais, nors jie patys sąžiningai ir rimtai laikė juos aere perennius (lot. k. tvirtesniais už varį)? O, koks neteisingas yra atsakymas, kuriuo dar ir dabar vis mėgstama atsikirsti: „Mat jiems visiems neatėjo į galvą patikrinti prielaidą, pamatą, užmiršo proto kritiką“, – tas pražūtingas Kanto atsakymas, kuriuo jis mūsų, šiuolaikinių filosofų, iš tikrųjų nepastatė ant kiek tvirtesnio ir ne tokio apgaulingo pagrindo. (Tada būtų galima paklausti: „Ar nėra šiek tiek keista reikalauti, kad įnagis pats kritikuotų savo kokybę ir tinkamumą? Kad intelektas pats „pažintų“ savo vertę, jėgą, savo ribas? Ar nebūtų tai truputį absurdiška?“) Teisingas atsakymas, matyt, būtų toks: visi filosofai savo statinius rentė moralės suvilioti, taip pat ir Kantas, visi, rodos, tvirtai ketino, buvo užsimoję ieškoti „tiesos“, o iš tikrųjų norėjo pastatyti „didingą dorovės rūmą“, dar kartą tariant nekaltais Kanto žodžiais; savo paties „ne tokiu puikiu, bet vis dėlto ne nenaudingu“ uždaviniu ir darbu jis laikė „lyginti ir tvirtinti gruntą tam didingam dorovės pastatui (Kritik der reinen Vernunft, II, S. 257(„Grynojo proto kritika“)). Deja, jam tai nepasisekė, išėjo priešingai! – kaip dabar dera pasakyti. Tais fantastiškais ketinimais Kantas buvo tikras savo laikų sūnus – laikų, kurie labiau nei bet kurie kiti gali būti vadinami svajotojų laikais; laimė, svajotoju jis liko ir kur kas vertingesnio savo amžiaus reiškinio atžvilgiu (pavyzdžiui, sensualizmo, kurio nemažą dalį perėmė į savo pažinimo teoriją). Kantą irgi įkando Rousseau moralės tarantulas, jo sielos gilumoje irgi slypėjo moralinio fanatizmo idėja, kurios vykdytoju jautėsi ir skelbėsi esąs kitas Rousseau mokinys, Robespierre‘as, norėjęs „de fonder sur la terre l‘empire de la sagesse, de la justice et de la vertu“ (pranc.k. – įkurti žemėje išminties, teisingumo ir doros imperiją) (1794 m. birželio 7 d. pasakyta kalba). Antra vertus, su tokiu prancūzišku fanatizmu širdyje nebuvo galima šito daryti neprancūziškiau, giliau, nuodugniau, vokiškiau, – jei žodį „vokiškas‘ šia prasme dar leidžiama vartoti, – negu darė Kantas: kad sukurtų erdvę savo „moralės karalystei“, jis jautė būtinybę tarti egzistuojant neįrodomą pasaulį, loginę „anapusybę“, – štai kam jam prireikė grynojo proto kritikos! Kitais žodžiais tariant, jos nebūtų jam reikėję, jei vienas dalykas nebūtų buvęs svarbesnis už visa kita – „moralės karalystę“ padaryti neprieinamą proto puolimams, o dar geriau – išvis protui neprieinamą, mat jis jautė, kad moralinė daiktų tvarka yra pernelyg proto pažeidžiama. Atsižvelgdamas į gamtą ir istoriją, suvokdamas, kad gamta ir istorija visai neturi moralės, Kantas, kaip ir kiekvienas geras vokietis nuo neatmenamų laikų buvo pesimistas; morale jis tikėjo ne todėl, kad jos buvimą įrodytų gamta ir istorija, o nepaisant to, kad gamta ir istorija jai nuolat prieštarauja. Kad suprastume, ką reiškia „nepaisant to“, gal būtų ne pro šalį prisiminti kai ką jau girdėta iš Lutherio, to kito didžiojo pesimisto, kuris kartą su visa liuteriška drąsa savo bičiuliui aiškino: „Jei protu būtų įmanoma suvokti, kad Dievas, rodantis tiek daug pykčio ir rūstybės, gali būti toks maloningas ir teisingas, tai kam tada reikėtų tikėjimo?“ Niekas niekada nėra taip stipriai paveikę vokiečių sielos, niekas nėra jos taip „gundę“, kaip tos pavojingos išvados, kurios kiekvienam tikram romanui yra nusižengimas dvasiai: credo quia absurdu mest (tikiu todėl, kad tai absurdiška; posakis priskiriamas Tertulianui) – su šia nuodėme vokiškoji logika iš pradžių ir išnyra krikščionių dogmos istorijoje; tačiau dar ir dabar, po tūkstančio metų, mes, šiuolaikiniai vokiečiai, visais atžvilgiais vėlyvieji vokiečiai, nujaučiame šį tą apie tiesą, apie galimybę tiesos, slypinčios už garsaus realiai dialektinio principo, kuriuo Hegelis anuo metu pagelbėjo vokiečių dvasiai įsigalėti Europoje: „prieštaravimai judina pasaulį, visi daiktai prieštarauja patys sau“, – taigi mes esame pesimistai net ir logikoje.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.8-11]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code