Gustave Le Bon: Revoliucijos psichologija

„Keletui filosofų gali būti įdomu pažinti tiesą, tačiau liaudžiai chimeros visuomet atrodys patrauklesnės.“ 

Kitaip tariant, kai svajotojai pradeda vaikytis savo chimeras, pradeda kartu kurstyti ir minios troškimus bei aistras. Tiek dabartiniai jaunuoliai, tiek senjorai pirmenybę teikia veiksmui, o ne mąstymui. Žvelgdami su panieka į filosofų traktatus, kurie jiems atrodo nevertos dėmesio tuščios spekuliacijos, nesupranta jų esmės.

Veikla neabejotinai, sako Le Bonas, yra rekomenduojama: visi didieji projektai kyla iš veiklos, tačiau ji tampa naudinga, tik jei yra tinkamai orientuota.
Ir veikla visuomet pavojinga, kai niekindama realybę brutaliai siekia keisti įvykių eigą.
Su visuomene negalima eksperimentuoti kaip su laboratorijos mašinomis ar pelėmis, nes socialinės klaidos gali būti lemtingos.

Savo filosofinį veikalą Revoliucijos psichologija (1841-1931) Gustave‘as Le Bonas pradeda nuo istorijos revizijos ir kritikos. Nėra nei vieno istorijos eigos etapo, teigia jis, apie kurį būtų galima pasakyti, jog žinios yra tikros. Kas nerealu: sapnas, idealas, legenda – štai kas veda istoriją.

Ir nors jam labai įdomu tirti materialaus pasaulio fenomenus, žmones – daug įdomiau, todėl savo tyrimą grindžia psichologija. Norint paveikti minią, įsitikinęs jis, tereikia sužadinti jai viltį.

Aktoriai revoliucionieriai nuo teatro aktorių skiriasi tik tuo, kad pirmieji nesimokė savo vaidmenų, bet nematoma galia, kurios niekuomet net neįtarė, juos veikia. Jie teigia esantys proto vedami, tačiau iš tiesų visai ne protas juos veda. Jie negeba tramdyti savo įniršio, juo labiau – valdyti savo silpnybių.

Revoliucijas Le Bonas klasifikuoja. Didžiosios revoliucijos, teigia jis, – tai papročių ir mąstymo revoliucijos.

Mokslinės revoliucijos – pačios svarbiausios, dažnai atsakingos už tolimiausias pasekmes. Jos veikia idėjų plotmėje ir yra grynai intelektualios, pavyzdžiui, kaip kad Čarlzo Darvino teorija, kuri sukrėtė visą biologiją.

Jei mokslinės revoliucijos kyla iš racionalių elementų, tai politiniai ir religiniai tikėjimai beveik visuomet palaikomi emocinių ir mistinių faktorių, pastebi mokslininkas.

Tikėjimo aktui protas neturi įtakos. Žmogus, hipnotizuotas savo tikėjimo, pasiruošęs paaukoti savo interesus, net gyvenimą dėl šio tikėjimo pergalės. Ir nesvarbu, jei tikėjimas absurdiškas – įtikėjusiam jis yra akivaizdi tiesa. Tikėjimas neišvengiamai netolerantiškas, vien tik todėl, jei laikomas absoliučia tiesa.

Tikėjimas, nepasitenkinimas – tai dar nepakankamos priežastys revoliucijai. Galima lengvai patraukti saujelę vyrų plėšti, griauti ar žudyti, rašo autorius, tačiau, kad sukurstytum visą liaudį, lyderiai turi be perstojo veikti. Jie hiperbolizuoja nepasitenkinimą, nepatenkintuosius įtikina, jog valdžia – vienintelė visų vykstančių ir erzinančių įvykių, ypač nepritekliaus, priežastis, garantuoja, jog jų režimas sukurs laimės erą. Šios idėjos dauginamos įtaigos bei užkrato būdu, ir tuomet ateina diena, kai revoliucija yra pribrendusi.

Vystantis revoliucijoms, vystomi ir jausmai, kurie paprastai būna suvaldomi, tačiau griūnant socialiniams stabdžiams, jiems suteikiama valia: neapykantai asmenų, institucijų, esamos tikrovės atžvilgiu; kolektyvinei baimei; garbės troškimui (pats paprasčiausias asmuo įtiki savo pajėgumu pačioms aukščiausioms pareigoms); puikybė pradeda be saiko pūstis, o pagieža, pažeista savimeilė ir pavydas vis labiau kursto jau minėtą neapykantą.

Napoleonas kažkada teigė: „Revoliuciją paruošė tuštybė, laisvė buvo tik pretekstas.“ Jo teiginys susišaukia su filosofo de Rivarolis žodžiais apie Prancūzijos revoliuciją: „Ne mokesčiai, ne atlyginimai ir ne visi kiti valdžios piktnaudžiavimai, visiškai ne valdytojų užgauliojimai ir brangiai kainuojantis teisingumo lėtumas labiausiai erzino naciją. Didžiausią neapykantą aristokratijos atžvilgiu ji reiškė dėl išankstinio pastarosios nusistatymo. Visa tai akivaizdžiai liudija, jog tai buržuazija, išsilavinę žmonės, finansininkai, vienu žodžiu, visi tie, kurie pavydėjo aristokratijai, sukėlė prieš ją paprastus miestų žmones ir valstiečius kaimuose.“  (96 pusl.)

Pasak Le Bono, natūralu, kad kai laimi viena politinė partija, ji bando organizuoti visuomenės gyvenimą, atsižvelgdama į savo interesus. Nauji įstatymai, institucijos priklauso nuo laimėjusios partijos ir ją rėmusių klasių interesų. Akivaizdu, jog politines revoliucijas lydi svarbios socialinės permainos. Ir jei politinėse revoliucijose patyrimas parodo doktrinų klaidas bei priverčia mases nuo jų nusisukti, tai religinėse revoliucijose, anot autoriaus, joks patyrimas tikintiesiems neatskleidžia to, jog jie apsiriko.

Teologinės doktrinos racionalios logikos požiūriu, anot autoriaus, net nevertos tyrimo. Kalvino ir jo mokinių atveju, Le Bonas įrodo, jog patys prieštaringiausi dalykai susiderina tikėjimo hipnotizuotose smegenyse. Jei racionalios logikos požiūriu atrodo neįmanoma, kad moralė būtų grindžiama predestinacijos teorija, nes žmonės žino, jog bus išganyti arba pasmerkti, nepaisant to, ką jie darytų, tačiau Kalvinui tai nesudarė sunkumų sukurti griežtą moralę ant visiškai nelogiško pagrindo.

Jei atidžiai išnagrinėtume tikėjimus, pastebėtume, jog jie skiriasi tik antraeiliais klausimais, rašo mokslininkas. Katalikai ir protestantai garbina visiškai tą patį Dievą, skiriasi tik jo garbinimo būdas.

Autorius atskleidžia, kokios svarbios yra religinės revoliucijos, kurios gali būti ne tik pražūtingos, bet gali pasiekti ir tokio rezultato, kurio neįgyvendins jokia filosofija.

Nepaisant silpnos racionalios tikėjimų vertės, tikėjimai veda istoriją. Visais amžiais žmogui reikėjo tikėjimo, kad šis kreiptų jo mintis ir vadovautų jo elgesiui. Jokiai filosofijai dar nepasisekė pakeist religijų vaidmens.

Religinės revoliucijos transformuoja tai, kas beveik netransformuojama –  sentimentus. Krikščioniškoji revoliucija ne tik pakeitė papročius, bet per 2 000 metų darė dominuojančią įtaką civilizacijai.

Filosofai, menininkai, literatai, rašytojai savo kūriniuose simbolizuoja savo tikėjimo idėjas.

Kai tik koks nors religinis ar politinis tikėjimas triumfuoja, joks protas neatsilaiko, ieško motyvų tikėjimui pateisinti – jį interpretuoja ir bando primesti.

Valdžia beveik visuomet kovoja su revoliucijomis, bet retai jas sukelia. Tačiau, rašo Le Bonas, istorijoje būta atvejų, kai keleto šalių valdžios atstovai bandė organizuoti reformas, kurios sukėlė revoliucijas. Kad būtų galima bent iš dalies realizuoti tokias reformas, reikia arba galingo autokrato, arba genialaus žmogaus. Reformos pavyksta, jei tauta sudaryta iš pusiau barbariškų, be tvirtų įstatymų, solidžių tradicijų genčių. Bet dažniausiai prieš reformatorių sukyla visa liaudis.

Liaudis visuomet – labai konservatyvi. Tauta, kurios siela pernelyg sustabarėjusi, dažnai vykdo žiauriausias revoliucijas. Visose revoliucijose liaudis niekuomet neplanuoja revoliucijų ir joms nevadovauja. Ji ruošia revoliuciją, nes skatinama tai daryti, bet nelabai supranta savo lyderių idėjas ir savaip jas  interpretuoja. Taigi liaudies veiksmus inspiruoja lyderiai.

Idėja veikia tik tuomet, jei palaikoma emocinio ir mistinio substrato, aiškina autorius, ir todėl, kad paveiktų liaudį, idėjos turi transformuotis į naują ganą aiškų tikėjimą, kylantį iš akivaizdžių praktinių interesų.

Prancūzijos revoliucijos devizas “Laisvė, lygybė, brolybė” – tikėjimo ir vilties manifestacija pradžioje, greitai pradėta naudoti tik kaip legalus pateisinimas pridengti godumą, pavydą, neapykantą.

Šiandien keliu klausimą:

Kokia Jums atrodo dabar Lietuva, papasakoto Le Bono aprašyto istorinio, revoliucijų tyrimo kontekste? Ar neatsikartoja istorinių revoliucijų dėsniai mūsų šalyje?

Kas yra mūsų šalies lyderiai? Kokiomis idėjomis (kaip savo veiklos priemonėmis) jie vadovaujasi ir naudojasi? Kokiomis viltimis žadina ir kursto? Ar tikite ir pasitikite jais? O savimi?

 
Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal Gustave Le Bon Revoliucijos psichologija (Vilnius: Vaga. 2018. P. 13-85, 89-96, 381, 382)
Iliustracija: Unsplash.com
Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code