Nestoviu

Kai sykį Olandijoje buvo mažos prieskonių kainos, pirkliai, norėdami tas kainas pakelti, porą prekinių laivų paskandino jūroje. Tai buvo atleistina, gal netgi būtina apgaulė. Ar dvasios pasaulyje mums reikia kažko panašaus, ar mes taip įsitikinę, kad esame pasiekę aukščiausią viršūnę, ir kad neliko nieko kito, kaip tik pamaldžiai save įtikinėti, jog tos viršūnės dar nesame pasiekę, nes tada neturėtume ką veikti? Ar tad tokios saviapgaulės reikia dabartinei kartai, ar tad tokio virtuoziškumo reikia ją mokyti, ar nėra ji greičiau jau pakankamai tobulai išmokusi saviapgaulės meno? O gal jai greičiau reikia sąžiningo rimtumo, bebaimio ir nepaperkamo, tokio, kuris nurodytų mums uždavinius, sąžiningo rimtumo, su meile tuos uždavinius puoselėjančio ir neišgąsdinančio žmonių taip, kad jie galvotrūkčiais pultų prie to, kas aukščiausia, bet palaikančio uždavinius jaunus, gražius ir dailius pažiūrėti, mojančius visiems, tačiau sudėtingus ir vertus kilniųjų entuziazmo; mat kilnioms prigimtims entuziazmą sukelia tik tai, kas sudėtinga. Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito, negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis, negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarasis, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

Tačiau aukščiausia aistra žmoguje yra tikėjimas, ir nė viena karta nepradeda kuo kitu negu ankstesnė, kiekviena karta pradeda nuo pradžių, ir vėlesnioji karta nenueina toliau negu ankstesnė, jei tik pastaroji liko ištikima savo uždaviniui ir jo neišdavė. Žinoma, nė viena karta negali skųstis, jog jai sunku, mat kiekviena karta turi savo uždavinį ir visiškai nesvarbu, kad ankstesnė karta turėjo tokį patį uždavinį, nebent kokia atskira karta ar individas joje būtų tokie įžūlūs, kad prisiimtų vietą, priklausančią tik dvasiai, kuri valdo pasaulį ir būdama kantri niekados nepavargsta. Jei kuri nors karta pradeda kuo nors tokiu, tai ji iškrypsta iš kelio ir tuomet nėra ko stebėtis, kad visa būtis jai atrodo iškreipta; mat turbūt niekam būtis neatrodė tokia iškreipta, kaip tam siuvėjui, kuris, anot pasakos, gyvas būdamas pateko į dangų ir iš ten žvelgė į pasaulį. Kai karta rūpinasi tik savo uždaviniu, o tai yra aukščiausia, ji negali pavargti; mat uždavinio visuomet pakanka žmogaus gyvenimui. Ar, kai penktadienį, dar nesulaukus vidudienio, vaikai jau yra išžaidę visus žaidimus ir nekantriai sako: „Negi niekas negali sugalvoti naujo žaidimo?“, ar tai įrodo, kad šie vaikai yra labiau išsivystę ir toliau pažengę už tuos, tos pačios ar ankstesnių kartų vaikus, kuriems senų žaidimų pakakdavo visai dienai? O gal tai greičiau reiškia, kad aniems pirmiesiems vaikams trūko to, ką aš vadinčiau mielu rimtumu, sudarančiu kiekvieno žaidimo esmę?

Tikėjimas yra aukščiausia aistra žmoguje. Turbūt kiekvienoje kartoje yra daug tokių, kurie jo net neprieina, tačiau nėra nė vieno, kas nueitų toliau už tikėjimą. Nesiimu spręsti, ar mūsų laikais daug tokių, kurie jo neaptinka; drįstu tik atsigręžti į save patį ir prisipažinti, kad man dar toli iki tikėjimo, bet sykiu nenoriu būti neištikimas sau ar tam didžiam dalykui, paversdamas tikėjimą kažkuo nereikšmingu, vaikiška liga, kurią norėtume įveikti kaip galima greičiau. Bet net ir tam, kas tikėjimo nepasieks, gyvenime yra pakankamai uždavinių, ir jei jis juos sąžiningai myli, tai jo gyvenimas nebus iššvaistytas veltui, nors jis niekada neprilygs tiems, kas suvokė ir užčiuopė aukščiausią dalyką. Tačiau tas, kuris priėjo tikėjimą (visai nesvarbu, ar jis nepaprastų gabumų, ar paprastas žmogus), neapsistoja ties juo; jis pasipiktintų, jei kas jam tai pasakytų, lygiai kaip pasipiktintų mylintysis, jei kas sakytų, jog jis apsistojo ties meile; mat, atsakytų jis, aš jokiu būdu nestoviu, kadangi joje mano gyvenimas. Tačiau jis neina ir toliau, neprieina ko nors kito; mat kai jis šitai pastebi, tuomet turi kitą paaiškinimą.

„Reikia eiti toliau; reikia eiti toliau.“ Šis troškimas eiti toliau pasaulyje yra senas. Herakleitas Tamsusis, savo mintis patikėjęs raštams, o savo raštus Dianos šventyklai (mat jo mintys buvo jo šarvai gyvenime, dėl to jis pakabino jas deivės šventykloje), – Herakleitas Tamsusis yra pasakęs: „Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti“ (prilygindamas esamybę upės tėkmei). Herakleitas Tamsusis turėjo mokinį, kuris nesustojo ties tuo, jis ėjo toliau ir pridūrė: „Negali to padaryti net vieną kartą“. Vargšas Herakleitas – turėti šitokį mokinį! Šiuo pagerinimu herakleitiškas teiginys patobulintas taip, kad virto eleatiniu teiginiu, neigiančiu judėjimą, o juk tas mokinys norėjo būti tik Herakleito mokiniu, einančiu toliau, o ne atgal prie to, ką Herakleitas buvo palikęs.

[Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P.114-116]