Filosofija ir bandelė

filosofija ir bandeleSvarbiausias klausimas

Svarbiausias, pagrindinis ir jautriausias visų laikų ir visatų filosofijos klausimas yra šis:

Skirti šūdą nuo bandelės.

Šį dėsnį dar urvuose perkrimto liaudis. Bet filosofai nelinkę tenkintis akivaizdžiu, tatai per paprasta ir negilu. Nukrypsta jie į atskiras problemos apraiškas, datulė arba slyva besvarstant iš arti užstoja visą kosmosą.
Kurį nors esmės aspektą galvočiai verčia visuma. Dvasia ir kūnas. Kas ką kuria? Sprendimo ieško tūkstantmečiais, vėliau įrodinėja, kad jo, sprendimo to – nėra. Dar kiek vėliau – nėra nei pačios problemos. Kiti pastebėjo ženklų reikšmę, tai jiems svarbiausia nagrinėti kalbą – juk nesusišnekam net patys su savim. Taip Vitgenšteinas priartėja prie bandelės harmonijos, tik paraikyti nebespėjo. Kitų – peiliukai negana skudrūs. O štai aniems tik vargano to homo sapiens sumauta būtis svarbu: gyvent? gal ne? Gudriausiems pagrindas – kad aš, kad man, šaunu taip pamatytas solipsizmas.
Kiekviena tokia kryptis, kryptelė turi savą tiesos grūdą. Sudaigina, augina, absoliutina, kol nieko pro tą augalą ir nebemato. Vieni filosofuoja nuoširdžiai, o kiti vysto mintį vien todėl, kad pastebi – čia proga plepalu pasireikšti. Taip ir pamiršta tobulinti meninį skonį ir nuovoką.
Ką jau ten. Platonas pro išmintį nebeįžiūri meno, nors kuria jį patsai. Ir pats Sokratas panašiai, nors jau jisai tai regis turėtų stengtis įsižiūrėt kai ką greta savų minčių. O sofistai, o sufijai, o cinikai – dar ir kiek pasako tiesos, bet rastą akmenėlį suabsoliutina, galop patampa jie tarsi juokdariais.
Išpampus vienai plytai būties statinyje, žiūrėk – architektūra nedailiai pakrypsta… Tiktai tos plytos meistras iš savo taško mato kitaip: proporcijos pasikeitė, bet gimė kompozicija nauja, be to – čia savas kūrinys. Visai gražu.
Taip nuo kažin kada lig mūsų amžiaus. Čia ties riba mes ir apsižiūrėjom – taigi gudrūs besą visi! Tai ką? Visus į vieną katilą, ir bus sriuba a la eklektika, tiks kiekvienam skrandžiui. Na, o bandelė? – Ras savo vietą, bandelė dera su sriuba? Madingos valgyklos iškaboj – „postmodernizmas“. Dar kiek vėliau – dar pora „post“.
O kas bus, kai patiekalas pabos? Jei jau išties – pabodo… Miela sena nesenstanti tetulė dialektika geba išburti, leidžia skonėtis iš anksto – gims neverbalinės epistemologijos madų laikai. Kiek pasipils krypčių kryptelių, džiugins ir įdomūs, ir nenuspėti pagalvojimai.
Tai dėkui, Tetulyte. Vėl nenuilsdami bandysim kept bandelę.

algmar

Algmar skydas

Autorius: Algmar

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code