Žmogus ir pasaulis

forest-411491_640Iš pakalnės kriokdamas sunkiai kilo pakrautas sunkvežimis, ji palaukė plento pakraštėlyje, kol prakrioks pro šalį, ir nukrūpštino į tą pačią pusę. Pradėjo ūžti ir gerokai dar ūžė ausyse. Ji neišturėtų, ji niekaip neišturėtų toje gyvenvietėje, kur nuo ryto iki vakaro po langais ūžia, kriokia, birbia, burzgia mašinos.

Nejaugi nebėra žemėje vietos, kad galėtumei ramiai gyventi: saulei tekant girdėtum varnėno švilpiojimą, vidurdieny – pempės klyksmą, vakare – katės, kuri prašosi įleidžiama ir palakinama, kniaukimą už durų. Nejaugi nieko žmogui taip ir neduoda tie paprasti garsai – jokio tikrumo, jokio žinojimo, kad gyveni savo vietoje niekam saulės neužstodamas: jokiam gyviui, jokiam vabalui, jokiam kitam žmogui?

Juk tiktai tyloje tegali suprasti, ar gerai, ar teisingai gyvenai per dieną, ar nenuskriaudei, neužgavai kito, tiktai ramybėje teįmanoma sumanyti būsimos dienos darbus, tuos, kurių būtinai reikia žemelei, gyvuliui, tavo žmonėms.

Ramybės nebeteko žmogaus ausys, širdis, nervai, galvojimas – viskas. Ji pati iš savęs žino, kaip ramina gamtos balsas, vėjo ūžavimas klevo viršūnėje, kapinaičių medžiuose. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtromis: esi vienas savo troboj, aplinkui siautėja baisingos jėgos – naktys, tamsos, lietūs, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, užstoją būstą, jie grumiasi, girgžda ir traška, bet jie neišduos tavęs, gyvenančios virš jų šaknų, po jų viršūnėmis: tu jiems – savo žmogus, jie – tavo medžiai.

Romualdas Granauskas. Gyvenimas po klevu. Vilnius: Alma littera, 2009. P. 26

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code