Hegelio mąstysena

Hegelio filosofija patraukė daugybę mokinių, bet ne dėl jos kūrėjo asmeninio žavesio. Jis buvo sauso, šalto, flegmatiško būdo, nuo pat jaunumės turėjo senio bruožų. Netraukė prie Hegelio ir jo paskaitos: oratoriaus jo būta prasto. Raštai irgi nebuvo patrauklūs: stilius ir terminologija buvo neaiškumo ir pedantiškumo junginys. Užtat traukė pats doktrinos turinys, milžiniškas užmojis visas filosofines problemas susieti į sistemą ir jas išspręsti vadovaujantis vienu principu.

Joks filosofas niekada nebuvo labiau už Hegelį nutolęs nuo empirinio mokslinio darbo. O vis dėlto jis nebuvo paskutinis tarp eruditų, ypač istorijos baruose. Tačiau savo žinias panaudodavo tik tada ir tik tokiu aspektu, koks buvo reikalingas jo spekuliacijoms. Tai buvo gryniausias spekuliatyvinis protas. Jis turėjo ypatingą minčių sistemintojo sugebėjimą. Su šiuo sugebėjimu siejosi kitas – nepaprastas mąstysenos abstraktumas; šiuo atžvilgiu jis toli aplenkė visus ankstesnius filosofus; realus pasaulis nedarė įtakos jo protui ir negalėjo jo atitraukti nuo abstrakčių minčių kūrimo ir sisteminimo. Pats save laikė blaiviu ir tiksliu mąstytoju ir savo spekuliacijų vaisius įvilkdavo į dalykišką ir schematinį apdarą.

Tuo metu būta daug Hegeliui artimų mąstytojų: noras sukurti universalią sistemą, spekuliatyvinis absoliutizmas buvo būdingas ir kitiems vokiečių idealistams. Tačiau Hegelis skyrėsi nuo tų idealistų, kuriuos, kaip pavyzdžiui, Schellingą, buvo užvaldžiusi romantizmo dvasia; Hegelio potraukis griežtai ir taisyklingai minčių struktūrai bei schemoms buvo priešingybė romantikui. Hegelio filosofijos orientacija buvo humanistinė, tiksliau – istorinė. Istorijos srityje jo žinios buvo kuo puikiausios. Labiausiai jis atsiskleidė filosofijos istorijoje.

[Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. II. Vilnius: Alma litera. 2002. P. 252, 253]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code