Himnas dievams (X, 72)

1

Dievų gimimą mes nūnai

Pašlovint norim skelbdami,

Kad juos pažintų ateity

Tie, kur klausys šių giesmių.

2

Brahmanaspatis nukalė

Visa it kalvis ugnyje.

Senų dievų laikais būtis

Išsirito iš nebūties.

3

Senų dievų laikais būtis

Išsirito iš nebūties.

Pasaulio šalys užgimė.

Vėliau iš jos tarpukojo.

4

Pasaulis iš tarpukojo,

Iš pasaulio šalys jo.

Aditė, Dakšą gimdžiusi,

Pati jo buvo kūdikis.

5

Pirma Aditė radosi,

O Dakšai, tavo ji dukra,

O paskui tik užgimė dievai,

Nemarūs ir palaiminti.

6

Kai vandeny stovėjote,

Dievai, viens kito laikėtės,

Nuo jūsų lyg nuo šokančių

Pakilo dulkių debesis.

7

Kai, stebukladariai dievai,

Užpildė visas šalis,

Sūrją iškėlėte aukštyn,

Kurs buvo jūroj paslėptas.

8

Aditės sūnūs aštuoni,

Kur iš jos kūno užgimė –

Septynis vedės pas dievus,

Martandą sviedė nuo savęs.

9

Aditė jų septynetą

Į pirmą amžių atvedė,

Martandą mums ji atnešė,

Kad gimtų jis ir mirtų vėl.

***

….ateity… – kitame visatos gyvavimo cikle (juge).

Brahmanaspatis (Brihaspatis) – maldos ir aukojimo apeigų dievas.

… iš tarpukojo… – tai yra iš būties, arba Aditės, dievų motinos. Tai pirmapradžio chaoso dievybė, pagimdžiusi dievus, vadinamus Aditjais. Galima 4-ą ir 5-ą, 8-ą ir 9-ą himno strofas suprasti kaip, atitinkamai, 2-os ir 3-ios, 6-os ir 7-os strofos pakartojimą kitame mitologiniame kontekste.

Dakša – „galia“, „jėga“; čia – vyriškasis visatos pradas, šeštasis Aditės sūnus, savo tėvo – kosminės jėgos – įsikūnijimas.

Martanda – „mirtingojo kiaušinis“ – paukštis, saulės dievas.

***

[VEDOS. Religijų istorijos antologija, II dalis. Islamas. Budizmas. Hinduizmas. Vilnius: Vaga. 2002. P. 110-112]