Prasmės paieškos: jausmų kelias

Nerimas, nuojauta, kad „kažkas ne taip“, priklauso tai grupei jausmų, kurie žymi bręstančią kitapus Aš dar nepažintą ar tik miglotai nujaučiamą prasmę. Kuo didesnis nerimas, tuo radikalesnė prasmė po juo slepiasi… Naujas jausmas dažnai apšviečia kelią naujai prasmei.

Kadaise pajutau, kaip mano esybės gelmėse ėmė busti naujas galingas, dar nepažintas jausmas, lydimas nerimastingo virpulio, kuris neduodavo ramybės nei dieną, nei nakčia. šiandien tą jausmą įvardinčiau kaip poreikį žūtbūt išreikšti savo autentiškumą, kad išgyventas, o ne fasadinis ar apsimestinis tikrumas taptų mano suvokimo centru. Aš troškau pabėgti nuo „normalios“ būsenos, troškau kažką svarbaus pranešti sau pačiai apie save ir mane supančią tikrovę. Pamažu brendo naujas vaizdinys, kurį turėjau ištraukti iš vidinės tamsos į sąmonės šviesą. Buvau prisisotinusi šio pasaulio gyvenimo ir mąstymo standartų, kurie ėmė veržti lyg seni išaugtiniai rūbai. Kilo noras juos peržiūrėti, atrinkti ir sumontuoti iš jų naują perspektyvą.

Nerimas, nuojauta, kad „kažkas ne taip“, priklauso tai grupei jausmų, kurie žymi kitapus „aš“ bręstančią, dar nepažintą ar tik miglotai nujaučiamą prasmę. Kuo didesnis nerimas, tuo radikalesnė prasmė po juo slepiasi [nors, jei kalbėtume apie jausmus, tai jų radikalumo vertinimo matas yra subjektyvus ir taikytinas tik juos išgyvenančiam asmeniui]. Naujas jausmas dažnai nušviečia kelią naujai prasmei. Pajutau, kad jei tą naujo jausmo žiburį įkaitinsiu iki raudonumo, – taip, kad jo neužtemdytų jokie kiti jausmai, – tame kelyje susitiksiu su pačia savimi. Per giluminį susivokimą atpažintas ir tinkamai įprasmintas jausmas atneš vidinio aiškumo vaisių, o neradęs atpažinimo pasės tik trumpalaikes iliuzijas ir nerimą.

Savitiksliai jausmai ir jausmai tarpininkai

Pastebėjau, kad jausmai esti dviejų rūšių: vieni yra savitiksliai, nes neturi prasmės kitapus savęs ir žymi galutinę patyrimo ribą, o kiti žymi kažką kitapus savęs lyg kokios tarpinės stotelės, už kurių seka tolesnės patyrimo galimybės. Jei jausmas mane užpildo taip, kad juo galiu pasitenkinti pačiu savaime, nepuoselėdama jokių tolesnių lūkesčių ar siekių, jei jis mane išlaisvina nuo pasaulio ir su juo susijusių būtinybių bei kaltės jausmų, jei neįstengiu prie savęs prijungti ko nors, ką pasaulis itin vertina ar laiko gero gyvenimo „norma“, tuomet pasiekiu galutinę patyrimo ribą ir gyvenimo prasmės stotelę. Tai pasakytina apie tokius jausmus, kaip meilė be ego ar palaiminga ramybė.

Nerimas gi šiai jausmų grupei nepriklauso. Jis visada žymi vidinę stoką, todėl pririša mane prie pasaulio, – palenkia įvairiems norams ir siekiams, – nes reikalauja vienokių ar kitokių išorinių sąlygų vidinei pusiausvyrai atkurti. Nerimas yra tarpinė patyrimo stotelė, nes po juo slepiasi kažkas, ko dar neatradau, nesuvokiau ar nepažinau – visų pirma savyje pačioje. Jei manyje vyrauja nerimas kaip pamatinė būsena, kurios akivaizdoje į nieką tvaresnį savyje negaliu atsiremti, tuomet išeičių imu žvalgytis išoriniame pasaulyje. Jei užsidaro ir išorinio pasaulio keliai, lieka viena iš dviejų – savižudybė arba saviieška.

Tuomet arba randu kelią į save, arba ne. Natūraliai kyla klausimas, kas tas „aš“, kuris per jausmų ir būsenų bruzgynus braunasi į mano sąmonę ir prašosi priimamas? Sakyčiau, kad tai mano vidinio žmogaus … poreikis išreikšti save per išorinę asmenybę ir visas jos veiklas, o sykiu pastatyti mano savivoką ant tikrumo pamato. Tikrumas kreipiasi į mane visada – jausmu arba per jausmą. Kreipdamasis jausmu tikrumas mane užpildo taip, kad viršum to jausmo nebelieka nieko, ko galėčiau stokoti, kuo norėčiau save papildyti [to jausmo galimybių skalėje]. kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių tikrumas negali su manimi susisiekti tiesiogiai, jis kreipiasi į mane per jausmą kaip [negatyvų] tarpininką. pastarasis būna atskirtas [atsiskyręs] nuo tikrumo ir jo neatstovauja jokia pozityvia prasme, todėl nepasižymi jo ypatybėmis bei reiškiasi stokos, o ne pilnatvės forma.

Akivaizdžiausias požymis, kad mane aplankė jausmas–tarpininkas, o ne jausmu apsisiautęs tikrumas, yra tas, kad jausmui imli [ne jausmą vertinanti!] mano esybės dalis trokšta žūtbūt jo atsikratyti. Kiekvienas jausmas turi prasmę, tačiau vienų jausmų prasmė glūdi juose pačiuose, o kitų – žymi kažką kitą, nei jie patys. pirmu atveju jausmas yra susijungęs su jį atitinkančia prasme, antru atveju – nuo jos atskirtas. Jei galiu pasitenkinti jausmu be jokių papildomų sąlygų, pasitenkinimas – t. y. mano ypatinga būsena – ir yra tą jausmą atitinkanti prasmė. jei jausmas atveria spragą mano vidujybėje, kuomet dėl jo sukeliamos kančios nesitveriu savame kailyje ir trokštu žūtbūt ją užkamšyti, vadinasi, jį atitinkanti prasmė yra kažkur toli – taip toli, kad jos net nematyti. kai [jei] pasieksiu tolimą prasmės stotelę, kančia baigsis ir aš nurimsiu. Tačiau prieš tai laukia ilgas kelias į save. Einant prasmės paieškų keliu nepakanka vien pasišviesti jausmu kaip žiburiu, nes jausmas šiuo atveju nėra patikimas vedlys. Pasitikėti jausmu galiu tik tuomet, kai jis yra susijungęs su [jį atitinkančia] prasme. Jei jis atskirtas nuo tokios prasmės, – o patikrinti, ar taip yra ištikrųjų, galiu pagal minėtąjį jausmo [ne]savipakankamumo kriterijų, – tuomet išorinis jausmo pavidalas gali mane suklaidinti. Vienintelis dalykas, kurį šiuo atveju jausmas man parodo, yra tas, kad į mano sąmonę ima belstis prasmė. Tačiau jo paties negaliu laikyti tikrovės veidrodžiu ir juo remdamasi negaliu patikimai spręsti apie prasmės autentiškumą.

Taigi, jei man nuo ko nors „bloga“, tai automatiškai nereiškia, kad tas dalykas yra blogas, ar jei aš ko nors baidausi, tai nereiškia, kad mano baimės objektas yra baisus. kita vertus, ir teigiamas nusiteikimas kokio nors objekto atžvilgiu ar teigiamas jo vertinimas nebūtinai reiškia, kad anas yra teigiamas. Visa tai yra subjektyvaus proceso sąveikavimo su tikrove apraiškos. atrodytų, kad subjektyvaus proceso metu tikrovė yra atspindima, bet iš tikrųjų yra kitaip: ji vertinama.

Tai, kas tuomet vyksta mano vidujybėje, dažniausiai tebūna reakcija į aplinką, o ne jos atspindėjimas. Atspindėti galiu tik tuomet, kai jausmas yra susijungęs su [jį atitinkančia] prasme, o jeigu jis „klaidžioja“ nuo jos atsiskyręs, tegaliu reaguoti. nors ir prisidengiu „objektyvaus atspindėjimo“ kauke, pats „atspindėjimas“, kuriuo tuokart remiuosi, nėra autonomiškas: jis atmieštas mano subjektyvumo, kuris, kaip į vidų atgręžtas veidrodis, pirmiausia atspindi mane pačią ir tas atspindys lyg spalvoti stiklai nuspalvina kitapus esančios tikrovės vaizdą, šitaip jį iškraipydamas.

Aš negaliu atitrūkti nuo savęs: mano subjektyvumas nesileidžia ištirpdomas tikrovėje ir jai priešinasi. Vienas kito akivaizdoje jie tampa priešininkais, besivaržančiais dėl savo tikrumo modelio pergalės. Tačiau kodėl taip atsitinka? kodėl ir kaip tarp mūsų užauga atskirtumo sienos? Juk žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, – tikiu, kad ši dimensija egzistuoja ir kad aš galiu ją paversti savo egzistencijos dimensija, – aš ir supantis pasaulis esame „skirti“ vienas kitam kaip tos pačios visumos dalys, – papildančios viena kitą, bet nieku gyvu ne priešiškos.

Idealiu atveju mes turėtume būti tarytum vienas į kitą atgręžti veidrodžiai, kurių tikrumo ribos tobulai sutaptų. Galbūt pagal dievo planą kūrinijai taip ir yra, tik klausimas, ar mano „subjektyvumas“ yra šio plano dalis? jei mano priešiškumo tikrovei šaltinis yra subjektyvumas, tai galima manyti, kad blogio sėkla pasėta mano prigimtyje. ar gali būti taip, kad aš atėjau į šį pasaulį su priešiškumo tikrovei užuomazga sieloje?

O gal „blogio sėkla“ – subjektyvios nuostatos, iškraipančios pradinę mano ir pasaulio harmoniją – yra tik galimybė, galimas mano ir pasaulio trinties rezultatas? Šiuo atveju sunku pasakyti, kas pirmiau – višta ar kiaušinis? kur slypi „blogio sėkla“ – manyje ar pasaulyje.

Ištraukos šaltinis: Patricija Droblytė-Dainė „Tikrumo paieškos ir gyvenimas širdimi“, (2023, 25-29 psl.)
Asociatyvi portalo iliustracija: Sir Manuel on Unsplash