Arvydas Juozaitis ir Vincas Kudirka

„Chroniška baimė paverčia žmones į avis,“ – kažkada ištarė žymus lietuvių publicistas Vincas Kudirka (1858-1899). Tuometinis naujosios Lietuvos kultūros kūrybos projektas puikiai derėjo su jo pilietine aistra, analitiniu skvarbumu, sociologine nuovoka. Jaunystėje studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje [iš kurios vėliau buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“] slapta godžiai skaitė Schopenhauerio, Descarto, Comto, Spenserio ir kitus filosofinius veikalus.

Šiandien – dar sykį – tik jau nūdienos filosofas Arvydas Juozaitis kreipiasi ir budina mus šio tautinio sąjūdžio atstovo žodžiais…

VINCAS KUDIRKA — MŪSŲ TILTAS

„Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tįsau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose…

Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau…

O drūtas buvau tiltas.“

Šitaip o ne kitaip prabyla į mus Vincas Kurdirka.  Tilto-ąžuolo vardu. Ąžuolas yra lietuvių tiltas tarp žemės ir dangaus. Tarp šimtmečių ir amžinybės. Tarp vakar dienos ir šiandienos.

V. Kudirka jau daugiau nei šimtmetį prabyla tokiais paprastais žodžiais, kad be vargo sužeidžia mūsų sielas, ir tos sielos džiugiai tampa lietuviškomis. V. Kudirka padarė tai, kas nutiko ir jam pačiam, kai praregėjo.  Taip yra: kalbėdamas  apie „Lietuvos tiltą“, V. Kudirka prabilo ir apie savos jaunystės lengvatikystę, kai lietuviška Lietuva dar nebuvo įtikėjęs. Bet ūmai – nušvito. Lietuva jame nušvito, akidangčiai nukrito. Tada ir „Lietuvos tiltas“ sualsavo. Netikėjimo kaip nebūta, liko tik tikėjimas.

Argi galėjome to tikėjimo nesuprasti? Nepajusti Lietuvos skaisčiausiosios ugnies?!

Mes viską išgirdome, teisingai supratome ir įtikėjome.

V. Kudirka gydė ne kūną — gydė gyvenimą. Gydė ir tebegydo visą Lietuvą. Gydė jis mus tuo metu, kai lietuviškai gyventi buvo itin sunku, ir gydo dabar, kai lietuviškai gyventi vėl tampa sunku.

Drūtai gydė, nes drūtai gulėjo jo Tiltas. Eikite manimi, šaukė ir kvietė, ir pasveiksite. Ir nors jis pats sveikatos buvo ne kažin kokios, tapo visos Lietuvos gyvasties ąžuolu. Stipriausiu, tūkstantį metų galinčiu gyvuoti ąžuolu. Drūtai trenkė V. Kudirka savo gyvenimo žaibą į mūsų gyvenimus.

Tai tokia gydanti žodžio galia, laiku dorai ištarto žodžio lemtis.

Tai tokia gydanti garso galia, laiku ir deramai sukurta melodija — „Tautiška giesmė“.

Net patikėti sunku, kad vienam žmogui pavyko sukurti viską — ir žodžius, ir jų skambėjimą. Tautos Himną. Sukurti, kaip senovės graikai pasakytų, „kosmą“. Vadinasi, lietuvišką kosmosą.

Visa, ką jam lemtis atseikėjo, jis sudėjo į savo „Laisvas valandas“. Tos valandos buvo jo sielos giesmė draugams ir dangui. Jis muzikavo, jis komponavo, jis rašė ir džiaugėsi svetimais žodžiais, garsais, versdamas juos lietuviškais. Visa tai gimė ir visa kilo iš taikingiausios pasaulyje sielos.

„Gražu, gražiau, gražiausia“ – štai ką Vincas Kudirka ištarė leisdamas „Varpą“, kurdamas  „Lietuvos“ draugiją, padovanodamas mums  „Tautišką giesmę“.

Arvydas Juozaitis
2018  metų ruduo

Nuotrauka iš asmeninio filosofo archyvo.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code