Profesorius Bronislovas Genzelis – PIRMEIVIS

Prieš Kalėdas mus palikęs Bronislovas Genzelis paliko mums savo tikėjimą — nenykstančius darbus ir gyvus mokinius.

Nusilenkdamas kilniam šio vyro gyvenimui, nusilenkiu ne tik iškiliam Sąjūdžio veikėjui, laisvės metų bendražygiui, nusilenkiu ir profesoriui, atvedusiam mane į Filosofijos laukus. Nusilenkiu lietuviškos filosofinės kultūros, sukurtos nelaisvės sąlygomis, pradininkui.
Kaip ir kada prasidėjo šviesusis Broniaus Genzelio kelias?

Šaltisnis lrs.lt

Nepaprastai keista, bet viskas prasidėjo nelyginant XIX amžiaus pabaigoje. Kaip ir tuomet, taip ir po gero pusšimčio metų, XX amžiaus viduryje Rusijoje mokėsi ir brendo būsimų Lietuvos gaivintojų plejada, kuri iš nedidelių laisvės židinių-universitetų sėmėsi išminties būsimai Lietuvai. Lietuvių inteligentai gausiai mokėsi Maskvos ir Peterburgo universitetuose iš anksto žinodami, kad Rusijoje neliks, o visas jų įsigytas mokslas bus skirtas Lietuvai. Tai buvo gaivinantis paradoksas.

Ir vis dėlto XX amžiaus viduryje lietuviams, išvykusiems mokytis į Rusijos sostinių universitetus, išpuolė daugiau laisvės negu likimo broliams XIX amžiaus pabaigoje.

1956 metais N. Chruščiovas anuliavo Stalino kultą, sukėlė „atlydžio“ bangas ir Maskvos bei Leningrado (Peterburgo) aukštosios mokyklos ūmai tapo laisvę žadinančias židiniais. Daug laisvesniais negu bet kurioje kitoje imperijos vietoje ir, žinoma, Baltijos šalyse. Rusijos sostinėse jau buvo galima filosofuoti ne tik marksistiškai, bet ir liberaliai, komunizmo cerberiai buvo pasitraukę į kertes.

1964 metais B. Genzelis grįžo į Lietuvą subrendusio trisdešimtmečio vyro ambicijų vedamas. Tačiau ką čia rado? Įžengė į ideologiškai sukaustytą Vilniaus universitetą ir suprato, kad nei „marksizmo dėstytojo“ indulgencija, nei komunisto bilietas kišenėje neleis jam imtis lietuvybės temų, kurioms jis jau nutaręs pašvęsti gyvenimą. Tad vyras pasielgė politiškai sumaniai: išsitraukė iš kišenės „Maskvos šipkartę“ ir durys prasivėrė. Štai ką sako jis pats:

„Pasiėmęs rekomendaciją į aspirantūrą, atvažiavau į Lietuvą su tokia tema – „XIX a. tautinės savimonės ugdymas“. Žiūri į mane akis pastatę, bet juk disertaciją rekomendavo Maskvos universiteto filosofijos taryba, tad nieko negali sakyti.“ Prieš „Maskvos rekomendacijas“ nuleisdavo rankas net baisiausi Lietuvos komunistų ortodoksai.

Taip buvo žengtas pirmas žingsnis, bet tik pirmas. Toliau teko eiti per minų lauką. Dar kone dešimtmetį, iki 1972 metų, lietuvių ideologinio cerberio vaidmenį atliko Genrikas Zimanas, kuris vadovavo komunizmo valdžios laikraščiui Nr. 1 „Tiesa“ ir iš jo tribūnos terorizavo visus inteligentus ir mokytojus, o ypač prižiūrėjo visuomenės mokslų, t.y. „marksizmo dėstrytojus“. Kad šie nenukryptų nuo pasaulinės revoliucijos kurso.

Tačiau nepaisant nieko, net G. Zimano, 1965 metai tapo lietuviškojo renesanso pradžia. Nauja pradžia nelaisvės sąlygomis.

Būtent 1965 metais Vytautas Žalakevičius, pasirėmęs „Maskvos rekomendacija“ (kaip ir B. Genzelis), išvedė į Lietuvos ir imperijos ekranus neįtikėtinos drąsos filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Tais 1965 metais mąstanti lietuvių inteligentija, ne be „Maskvos šipkartės“, ėmė leisti „Kultūros barų“ mėnraštį. Tais pačiais 1965 metais užgiedojo „Poezijos pavasaris“, sugaudė „Gintarinė triūba“, o į pirmą šokį „Gintarinės poros“ tarptautiniame konkurse išėjo Česlovas ir Jūratė Norvaišos.

Neįtikėtini buvo 1965 metai!

Tais metais, susitelkę po profesoriaus Eugenijaus Meškausko vadovaujamos Filosofjos (nebe Marksizmo) katedros skliautais, Vilniaus universitete, ėmė veikti keliasdešimt filosofijos aistruolių. Po dvejų metų, 1967-ais jie pradėjo leisti „Problemų“ žurnalą, kuris neturėjo analogų Pabaltijo respublikose. Neturėjo sau analogų ir tais pačiais metais jau nebe filosofų, bet rašytojų pradėtas leisti „Nemuno“ žurnalas. (Abu leidiniai gyvuoja ir šiandien.) Vienas leidinys susigiedojo su kitu.

Nereikia nė sakyti, kad visur būta Broniaus Genzelio ir jo bendražygių. Šalia visad buvo R. Ozolas ir B. Kuzmickas, A. Rybelis ir A. Lozuraitis. Idėjos draugai suprato vienas kitą be žodžių, suprato epochos šansą, ir visomis išgalėmis, tarybinės biurokratijos-diplomatijos būdais stūmė tą šansą tolyn.

1972 metais pasirodė pirmoji rimta B. Genzelio studija „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoe“; 1974 metais pasirodė pirmoji pasaulinės filosofijos kregždė — „Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“. Chrestomatija – gaivus vėjo gūsis, atviras iššūkis komunizmui.

Tą iššūkį jau supratome ir mes, manoji karta. Supratome, kad „vieninteliam teisingam“ visuomenės ir istorijos mokslui, prievarta brukamam „moksliniam komunizmui“ suduotas rimtas smūgis. Be „mokslinio komunizmo“ egzamino negalėjai gauti aukštojo mokslo diplomo? Taip, o čia — prašau, alternatyva! Viešai, remiantis vieša, ne pogrindžio literatūra, galėjai suabejoti, ar žmonijos istorija yra tik klasių kova, dėsningai skraidinanti Žemės rutulį į komunizmą. Ne, komunizmas – tik idėja, praktikoje virstanti tironija!

Taip XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, nelaisvės sąlygomis lietuviai gavo cenzūrą įveikusią literatūrą — tai buvo milžiniškas žingsnis į laisvę.

Nuo tų metų marsistinės citatos Vilniuje ginamose disertacijose tapo butaforija, o Vakarų mąstytojai imti tirti rimtai. Rimtoji filosofija prasidėjo.
Netrunka ateiti 1977 metai, pasirodo „Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika.“ Tai buvo pirmasis tęstinės serijos tomas (jų ilgainiui išėjo šeši); greta šios fundamentalios chrestomatijos imtos leisti pasaulinės, o taip pat Lietuvos filosofijos bibliotekos. Visų redakcinių komisijų pirmininku ir sudarytoju buvo Bronius Genzelis.

Kur tik jo nebūta! Vilniaus universitete, Mokslų akademijos filosofų ir sociologų bendrijose, o svarbiausia — „Minties“ leidykloje. Draugystė su šia leidykla buvo kertinis visos veiklos akmuo. Leidybinį barą, įveikdami ideologų kordonus LKP CK, o taip pat ir Maskvos cenzūros kabinetus, varė R. Ozolas ir A. Rybelis.

Tuo tarpu akademinis darbas — vertimai iš originalo kalbų, komentarai, tiriamieji straipsniai teko profesionalams. Iš filosofų darbavosi A. Lozoraitis, J. Minkevičius, R. Plečkaitis, B. Kuzmickas, K. Rickevičiūtė, L. Valkūnas, G. Vaitkūnas, Č. Kalenda, K. Stoškus. O kur dar kalbininkų talka! Padėjo visi, į ką tik B. Genzelis ir jo komanda kreipdavosi; todėl vertimus ir terminiją tvarkė tikri lietuvių kalbos šulai Z. Zinkevičius, A. Pupkis, V. Butkus, V. Mažiulis. Pagaliau dailinikas R. Dichavičius dailiausiai puošė knygas.

O tada…

O tada atėjo 1987 metai, kuriuos dorai pasitiko „Filosofų klubas“, audrinęs Vilnių iš po „Žinijos“ draugijos skliautų. Nė nereikia sakyti, kad ir ten pirmoje gretoje stovėjo profesorius B. Genzelis.

Kai 1988 metų birželio 3 dieną buvo šaukiami vardai Mokslų akademijos salėje, jo vardas negalėjo nenuskambėti. Nuskambėjo ir kitų filosofijos vyrų vardai, jų buvo 6 iš 35 LPS iniciatyvinės grupės narių. Labai solidus procentas, jeigu pasidairytume į kaimynų sąjūdžius ir liaudies frontus. Maždaug tiek būta filosofų ir enciklopedistų tarpe, kurie XVIII amžiuje pastūmėjo Prancūziją į didžiąją Europos revoliuciją.

Pagerbdami ką tik mus palikusį profesorių, šią paskutinę 2023 metų dieną nulenkime galvą prieš mokytoją, knygnešį ir šviesuolį, tikrą, o ne butaforinį kovotoją už Lietuvos laisvę Bronislovą Genzelį.

Nulenkdami nepamirškime paminėti ir finalininio, tarptautinės diplomatijos viršūnes pasiekusio jo darbo. Darbas atliktas kaip pridėtinė vertė, vertė prie jo visų darbų.

Darbas padarytas išsitraukus iš kišenės senąją „Maskvos šipkartę“. Kai pagalvoji – ko tik gyvenime nebūna. Paradoksų atvejis!
Studentiška Maskvos „atlydžio“ patirtis padovanojo B. Genzeliui gana artimą draugystę su būsimojo Islandijos užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanibalsono (Jon Baldvin Hannibalsson) broliu Arnonu. Šis apie Lietuvos nepriklausomybės reikalą išgirdo iš mūsų lietuvio jau anuometinėje, chruščiovinėje Maskvoje. Judviejų susirašinėjimas truko ne vieną dešimtmetį. O tada… kai atėjo 1990 metų Kovo 11-os tarptautinio pripažinimo reikalas, įvyko kone stebuklas — Hanibalsonai atsirado Vilniuje. Ir Arnonas supažindino studijų draugą Bronislovą Genzelį su savo broliu Jonu Baldvinu, o šis visa, ko reikalauja lietuviai, pirmiausiai išgirdo iš mūsų filosofijos profesoriaus.

Kas buvo toliau — žinome: Islandija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tik vargu ar daug kas žino, kad į pripažinimo iškilmes pakviestas Bronislovas Genzelis nenuvyko, nes mūsiškė kelių vadų delegacija pranešė islandams, jog „profesorius Genzelis susirgo“. Jis pats nežinojo, kad serga.

Bronislovas Genzelis nesirgo — jis degė Lietuvos valstybingumo ir laisvės reikalu. Degė neaikštinga Filosofijos ugnimi, degė vyriškai.

Autorius Arvydas Juozaitis