Kančia kaip žmoniškosios tobulybės kaina

Kančia yra tiek plati ir gili, kiek platus ir gilus pats žmogiškasis gyvenimas. Nėra nė vienos jo srities, kurią kančia aplenktų. Juo mes pasiekiame aukštesnį žmoniškosios egzistencijos laipsnį, juo mes turime patirti ir gilesnę kančią. Ji prasideda fiziniu skausmu ir siekia religinių abejonių aukštumos.

Žmogus – kenčianti būtybė. Jis vienas pasaulyje pažįsta kančią. Visos kitos būtybės savo ribotytę aklai pergyvena. Tik žmoguje visus kūrinius esmingai žyminčios baigtinybės išgyvenimas pasiekia sąmonės, atseit kančios, rangą. Kančia yra sąmonės laipsnį pasiekęs skausmas. Ji – sąmoningas žmoniškosios baigtinybės išgyvenimas. Galima pasakyti, kad kančia yra lyg ta kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmoniškąją tobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe.

Kančia – žmoniškosios tobulybės kaina. Pastarasis atskleidimas nurodo gilią ontologinės būties genezės tiesą: mūsajame pasaulyje būties tobulėjimas eina drauge su jos baigtinybės išreiškimo, arba „skausmo“, tobulėjimu. Juo kuri būtybė pasiekia aukštesnį būties laipsnį, juo ji giliau („tobuliau“) turi išgyventi ir savąją ribotytę: priklausomybę nuo žemiau stovinčios būties dėsnių ir drauge neperžiangiamybę to tarpo, kuris skiria kūrinius, baigtines būtybes, nuo Kūrėjo, Nebaigtinės Būties. Vienu žodžiu, kurtiniame pasaulyje būties kilimą lydi ir jos baigtinybės skausmo gilėjimas.

Kur sravi šio būties baigtinybės skausmo versmės? Pakilimas į aukštesnį būties laipsnį neatpalaiduoja nuo priklausomybės žemesniojo būties laipsnio dėsniams. Augmenija priklauso nuo negyvosios gamtos pasaulio, o pati teikia gyvybines sąlygas gyvūnijai. Lygiai ir žmogus, pasiekęs dvasinės būties rangą, nors ir radikaliai išsiskiria iš viso gamtinio pasaulio ir atsistoja priešais jį, tačiau savo kūnu ir jis lieka priklausomas [nuo] žemesniosios gamtinės būties dėsnių. Esant tokiai priklausomybei, aukštesnysis būties laipsnis visą laiką turi kentėti žemesniojo būties laipsnio grėsmę. Savo rango tobulybę jis turi ginti kasdieninėj kovoj su žemesnio būties laipsnio pavydžia pastanga jį nusmukdyti savo žemumon. Šios kovos atsisakyti aukštesniajam būties laipsniui reikštų sustingti ir kartu atkristi į žemesnįjį laipsnį. Todėl ir galėjome pasakyti, kad aukštesnysis būties laipsnis savo kartą laimėtą prasiveržimą iš žemesniojo būties laipsnio gali išlaikyti tik kasdieninėje kovoje su pastarojo grėsme jį vėl nutraukti į pliktąsias žemumas. Ši kova netikrylė, kuri plaukia iš aukštesniojo būties laipsnio priklausomybės nuo žemesniojo būties laipsnio ir kartu nuo šio grėsmės pirmajam, ir yra ontologinis skausmo pagrindas.

Todėl aišku, kodėl su būties kilimu gilėja ir jos skausmas. Juo kuri būtybė yra pasiekusi aukštesnį būties rangą, juo jai skaudesnė priklausomybė nuo žemiau jos stovinčios būties. Savarankiškiausia šio pasaulio tvarkoje ir nuo kitų būties laipsnių nepriklausoma yra negyvoji gamta. Savo sustingusiai egzistencijai tęsti ji nėra reikalinga kitų būties laipsnių pagalbos. Todėl ir pats baigtinybės skausmas joje lyg sustingsta nepasiekęs išraiškos aukščio. Būties baigtinybę išreiškiančiam tapsmui negyvoji gamta lieka abejinga. Suskaldyti akmenį dar nėra jį „nuskausti“, jam pikta padaryti. Kas kita jau nuskinti gėlę. Gėlės prigimtinei tobulybei priklauso žydėjimas, kaip jos vegetatyvinės gyvybės išreiškimas. Todėl nuskinti gėlę ir reiškia atimti jai priklausančią tobulybę, „padaryti jai pikta“. Nuskinta gėlė pasmerkta ne laiku sudžiūti, atseit vėl grįžti į žemesnįjį negyvosios gamtos laipsnį. Gyvūnija jai daromą blogį jau patiria kaip organinį skausmą. Šiuo skausmu ji ir apmoka savąjį juslinės gyvybės laimėjimą. Bet visas šis ribotytės bei netobulybės išgyvenimas gamtinės būties laipsniuose lieka lyg aklas. Visiškai kitą prasmę jis įgauna žmoniškosios būties laipsnyje. Atitinkamai šiame laipsnyje laimimai sąmonei bei laisvei žmogiškasis ribotytės, arba baigtinybės, išgyvenimas pasiekia kančios rangą. Kančia ir yra ne kas kita kaip sąmoningas laisvos žmoniškosios būtybės savosios baigtinybės išgyvenimas.

[Juozas Girnius. Tekstas iš Raštų, t. 1, P. 226,227;

(1915-1994) – vienas iškiliausių Lietuvos filosofų. Filosofijos mokslų daktaras. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV. Redagavo Lietuvių enciklopediją ir „Aidų“ žurnalą. Netapo filosofijos dėstytoju, o savo raštais atsidėjo tautinės kultūros, religijos problemų svarstymui. Egzistencializmą jungė su krikščioniškąja filosofija. Ateizmo analizei skirtas veikalas „žmogus be Dievo“ (1964) nepralenktas iki šiol.]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code