Rūpintojėlis ir Vytis – du lietuvio dvasios simboliai

pieva

Mūsasai žmoniškumas gaivina mūsų didvyriškumą, ir mūsasai paprastumas saugo jį nuo viešumos. Paprastas, net šiurkščiai paprastas lietuvis savo išore, bet žmoniškai šiltas ir drauge didvyriškai kietas savo vidumi. Ir šita išorė ne prieštarauja jo vidui, o kaip tik tarsi kitokia ir negali būti. Yra būtent žmogui įgimta ne tik blogo gėdytis, bet ir gero – tuo atveju, kai gresia pavojus būti kito dėl to giriamam. Todėl dažnai žmogus, pačiais jautriausiais momentais greičiau nesąmoningai šiurkštus pasirodys, kad tik per daug atvirai savo širdies neparodytų. Panašiai ir lietuvio išorinis paprastumas ar net šiurkštumas yra tarsi išraiška tos gilesnės gėdos, kuri verčia žmogų visada likti intymiai santūrų.

Toksai iškyla lietuvio vaizdas, kai seki jį istorijoje eitu keliu, vingiuotu laimėjimais ir palaimėjimais, bet tiesiu lietuviškos širdies žmoniškumu ir lietuviškos valios ryžtingumu. Paskutinis liudijimas, patvirtinantis šito vaizdo autentiškumą, yra pačios tautos apie save liudijimas. Turiu mintyje tą nesąmoningą savęs pačios analizę, kurią tauta vykdo savo kuriamais mintiniais simboliais. Jais tauta pati išreiškia savo dvasinį veidą – pati pasisako, kas ji yra. Ir būtent dviem pagrindiniais simboliais liudija lietuvių tauta savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vyčiu. Rūpintojėlis – lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis, Vytis – lietuvio dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba lietuvio žmoniška širdis, antruoju – lietuvio ryžtinga valia. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje, Vyčiu – savo ryžtingą viltį ir tikėjimą žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo? Nebūtų vieno, kaip prarastų savo tikrąją prasmę ir antrasis! Nebūtų Vyčio, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų toks užguitas – tiktai vergiškos dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, tasai pats Vytis atrodytų toks brutalus – tiktai barbariškos dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas. Kaip vienas antrą sužmogina! Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams žmoniškos kančios – kovos kančios, o ne tik pasyvaus vergiško skausmo prasmę. O Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma, iš pliko ginklo valdytojo padaro jį tiesos ir laisvės riteriu – žmoniškumo riteriu. Abiem kalba lietuvio dvasia – ir Rūpintojėliu, ir Vyčiu. Abu jie drauge – šventieji lietuvio dvasios ženklai.

[Juozas Girnius. Lietuviškojo charakterio problema. 1947. skelbta: Metai, 1991, nr. 12, P.150]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code