R. Aškinytė apie (savi)ironiją ir laimę

varna

[ištrauka]

„Nėra namų be dūmų

arba

dažniausiai šuns kailis nelaikomas vertingu.

 

Žinot, nusprendžiau būti laiminga. O ką? Juk kiekvienas žmogus vertas laimės.

Nuo šiol kiekvieną rytą kokias penkias minutes pasakosiu sau istoriją, kaip laimingai ketinu praleisti visą dieną. Tvirtai pažadėsiu sau, kad būtent taip ir bus. Nusiteiksiu gėriui ir džiaugsmui. Tokia nuostata neleis man blaškytis. Šie rytiniai pokalbiai su savimi bus išties naudingiausios gyvenimo minutės.

Manau, kad laimė – kaip dūmai, kuo labiau pūti, tuo daugiau jų atsiranda.

Aš siaubingai pykstu ant savęs, kad jaučiuosi nelaiminga. Bet dabar jau viskas, nuo šios akimirkos mano gyvenimas iš esmės pasikeis. Jau ištariau frazę „ketinu būti laiminga“, vadinasi, pradėjau kelionę, kuri neįtikėtinai pakeis mano gyvenimą.

Ketvirta ryto. Aš sėdžiu ant kilimo. Širdis pašėlusiai plaka, pila šaltas prakaitas ir artėjančios grėsmės nuojauta. Atrodo, kad nuo minčių ir jausmų sprogs ne tik galva, bet ir širdis. Mane apima siaubas.

Ką daryti? Tada ir apsisprendžiau būti laiminga. Pasirinkau pati. Kiekvieną pasirinkimą vėliau galima keisti, o visai atsisakius rinktis, niekas nepadės.

Pabandžiau prisiminti, kada buvau tikrai laiminga. Aiškiai galėjau prisiminti tik vienintelį kartą – kai nukritusi nuo tilto plūduriavau vandenyje veidu žemyn, jau ilgai nekvėpuodama.

Laiminga, tik ne taip stipriai, buvau ir dar kartą. Tada sapnavau kažkokią šventę. Buvo daugybė svečių (visi linksmi, gražiai išsipuošę), ir šunų. Daugybė visokių šunų – didelių ir mažų, ilgaplaukių ir pusplikių, su uodegomis ir be, veislinių ir visiškai laukinių. Šunys lakstė tarp svečių kaip lygiateisiai šventės dalyviai, bet nieko negriebė nuo stalų. Kažkur tolumoje pasigirdo bažnyčios varpų skambėjimas. Turbūt buvo jau daug valandų, nes varpai mušė ir mušė.

Nežinau kodėl, bet sapne man tai visiškai ir nerūpėjo, varpo garsas visai pakeitė šunų elgesį. Kiekvienas šuo griebė ir ėmė ėsti po vieną svečią – su visais rūbais, karoliais ir mobiliaisiais telefonais. Svečiai visiškai nesipriešino. Tie kuriuos ėdė, ramiai pasidavė savo likimui, nerėkė ir nebandė ištrūkti, o likusieji šventė kaip šventę, nesidairė į šonus ir nebandė nieko pakeisti. Smuikininkų trio grojo linksmas klasikines melodijas, kai kurias iš jų sugebėjau atpažinti. Mačiau, kad smuikininkai stengėsi prisiderinti prie varpų skambesio, pasirinko tinkamą ritmą ir nuotaiką. Kol varpai skambėjo, šunys baigė doroti savo grobį. Nutilus varpams viskas buvo kaip buvę, tik mažiau žmonių. Nesimatė jokių kovos požymių, kraujo ar panikos. Tik kur ne kur mėtėsi prašmatnių kostiumų skutai ar nutrūkusių papuošalų liekanos.

Po kurio laiko vėl pasigirdo varpų skambėjimas ir šunys puolė doroti dar po vieną svečią. Po to vėl ir vėl. Šventė tęsėsi labai ilgai, mačiau, kad ateina ir mano eilė. Bet šunys manęs nelietė. Kai nebeliko daugiau jokių svečių, o varpai suskambo vėl, šunys sugulė ant žemės, ratu apie mane. kiek akys užmatė, plytėjo didžiulis kailinis kilimas. Buvau pakerėta užburiančios tylos ir ramybės, kaip niekada laiminga ir nė kiek nenorėjau pabusti.

Negaliu paaiškinti, kodėl tada buvau laiminga. To niekada negalima paaiškinti. Laimė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Laimė slypi mano viduje, tereikia rimtai nusiteikti, tikrai to norėti ir man pavyks. Įvertinsiu savo gyvenimą ir nuspręsiu, ką reikia daryti, kad tapčiau laimingesnė. Kelias artimiausias dienas ruošiuosi gilintis į save, kad geriau suprasčiau savo sprendimų esmę. Turiu išmokti klausyti savo širdies, nes tik taip rasiu kelią į savąją laimę.

Nustosiu dėl savo nelaimingo gyvenimo kaltinti save ir kitus. Būsiu savo gyvenimo šeimininkė, o ne aplinkybių auka. Žinau, kad padariau daug klaidų, todėl turiu iš ko pasimokyti. Mėgausiuosi kiekviena akimirka, o paprasčiausius dalykus vertinsiu kaip nuostabius įvykius. Nelauksiu ateities, džiaugsiuosi dabar.

Pati būsiu laiminga ir aplinkinius užkrėsiu savo laime. Reklamoje mačiau, kad visiems, kas šypsosi, duoda šokolado. O aš šypsosiuosi šiaip sau, be jokio atlygio. Aš užmiršiu liūdesį, laimė taps mano nuolatine, mane visą laiką užplūdusia būsena.

Netikite, kad aš galiu tai padaryti? Netikite, kad man pavyks? Jūs dar pamatysite. Pamatysite mane laimingą.“

(Aškinytė R. Lengviausias.Vilnius: Vaga, 2011. 197-199 p.)

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code