Mikelandželo Antonioni ir Roberto Rosselini kino kūryba

michelangelo-antonioni-cronaca-di-un-amore-1950-10000046Italų kino režisieriaus Mikelandželo Antonioni filmas „Meilės kronika“ (Cronaca di un amore, 1950 m.) pasakoja dramatišką istoriją apie dvidešimt septynerių metų gražią, žavingą, protingą, tačiau neramią ir lengvabūdę moterį –Paolą, ištekėjusią už milijardieriaus Enriko Fontano, kuris vieną dieną nutaria pasidomėti savo žmonos praeitimi. Jis neprisimena, kur su savo sutuoktine susipažino, nepamena jos gimtadienio datos, tačiau dabar kreipiasi į privatų detektyvų biurą, kad šie surinktų Paolos gyvenimo biografijos faktus. Pinigai jam suteikia galios, galimybę daryti įtaką kitiems. Paradoksalu tai, kad šis jo veiksmas iššaukia įvykius, kurie nukrypsta ir prieš jį patį. Detektyvo tyrimas suveda Paolą su pirmąja jos meile Gvido, su kuriuo kažkada liepsnojusi aistra vėl įsižiebia. Tačiau juos jungia ne tik praeities aistra, bet ir paslaptinga jų draugės mirtis. Istorija baigiasi autokatastrofa, išgelbėjusia Gvido nuo suplanuotos žmogžudystės, pažadinusia jį tarsi iš gilaus sapno. Enriko Fontano žūsta natūraliai, tarsi nuo pačio likimo piršto. Tačiau klausimai: Ar įvykiai būtų susiklostę taip pat, jei Enriko Fontano nebūtų kišęs nosies ten, kur nederėjo? Ar tai buvo pati lemtis? – lieka mums atviri.

images

Kito italų režisieriaus Roberto Rosselini filmas „Kelionė į Italiją“ (Viaggio in Italia, 1954 m.), anot kino kritikų, žymi asmeninį ir kūrybinį jo ryšį su žymia švedų aktore Ingrid Bergman. Tai filmas apie žmonos ir vyro santykius. Šeimyninės krizės kulminacija įvyksta Italijoje, į kurią jie atvyksta drauge parduoti po dėdės mirties paveldėtą vilą. Po aštuonerių metų santuokos, jie jaučiasi susvetimėję ir nutolę, pastebi, jog ilgus metus nei karto nebuvo likę vienu du kartu – nuolatos juos supo kiti ir svetimi žmonės. Ketrin nekreipė dėmesio anksčiau, jog jos vyras domisi kitomis moterimis. Tarp jų blykčioja pavydo ir pykčio akimirkos, išaugančios į sprendimą – skirtis. Tačiau filmo istorijos pabaiga – laiminga. Jie susitaiko, nes giliai širdyje vis dar myli vienas kitą.

Rossellini vadinamas „italų neorealizmo tėvu“, tačiau, anot kino kritikų, jo kūrybinis kelias labai įvairus. Antonioni savo karjerą taip pat pradėjęs kaip neorealistas.

Deleuze’as rašo, jog neorealizmas turėjo omenyje naują realybės formą – dvipusę, tokią, kurią būtina iššifruoti. Neorealizmas išrado naują vaizdinio tipą, kurį Bazenas pavadino „vaizdiniu-faktu“. Ši kinematografijos srovė vis daugiau gamino formalios ir materialios realybės, tačiau dar daugiau   – produkavo realybę, anot Deleuze’o, minčių ir mentaliniame lygyje. Rosselini filme „Kelionė į Italiją“ gausu fragmentiškų, efemeriškų, nutrūkusių ir nesėkmingų susitikimų, susidūrimų. Ketrin susipykus su vyru, šis trumpam išvyksta į Kapri salą, kurioje vakaroja atsitiktiniame jaunimo susibūrime, sutinka vienišų ir nevienišų moterų, su savomis mini istorijomis.

Anot Deleuze’o, Rosselini filmai – tai aiškiaregio kinas, kuriame vyrauja ne tiek pats veiksmas, o matymas. Tai vidinis žiūrėjimas, atskleidžiantis kažką nepakeliamo, esantį už išgyvenimų ribų. Jo kūryboje vyrauja optinės erdvės ir peizažai. Veikėjai grožisi iš vilos terasos nuostabiu užgesusio ugnikalnio peizažu. Ketrin lankosi graikų ir romėnų skulptūrų muziejuje, kuriame stūkso grėsmingomis akimis žvelgiančios Nerono, Heraklio, Cezario statulos. „Kuklumo šioms skulptūroms netrūksta,“ – mesteli ji lyg atsitiktinę frazę. Neorealizmo kino akis, sako Deleuze’as, – tai ir vidinis monologas.

Ketrin tyrinėja miegančio ugnikalnio lavos krioklių garus, aplanko Apolono šventyklos griuvėsius. Keliauja po šias istorines, muziejines vietas – viena, kaskart pasisamdydama pirmą pasitaikiusį gidą. Ji pyksta, tačiau vis tvirtina sau, jog pirma nepasiduos vyrui, taip pat kaip jis, gerai praleis laiką. Tačiau jos nervingumas palaipsniui vis auga. „Kas žino, kas dedasi kito žmogaus galvoje?“ – taria ji vilos ūkvedžio žmonai, su kuria keliauja apžiūrėti šiurpių katakombų. „Gyvenimas yra trumpas“, – užsimena ir savo vyrui, jau bėgdama iš Pompėjos griuvėsių.

Hičkokas kinematografijoje apvertė santykį tarp herojaus ir žiūrovo, kurį įtraukė į patį filmą. Dabar pats personažas virsta žiūrovu. Kiek jis nejudėtų, nebėgiotų, nesijaudintų, situacija, į kurią papuola, suteikia jam galimybę pamatyti ir išgirsti tai, į ką neįmanoma atsakyti ar tinkamai sureaguoti. Antonioni filmo „Meilės kronika“  Gvido po įvykusios katastrofos ne tiek reaguoja, kiek registruoja savo mylimosios Paolos elgesį – jos bejėgiškumą, baimę, savosios atsakomybės kratymąsi. „Aš nekalta, tai padarei juk tu. Kodėl jie (policininkai) atėjo pas mane, o ne pas tave? – plūsta jos žodžiai srautu. Paola dar nežino, jog jos vyras užsimušė pats. Ji mano, kad Gvido įvykdė judviejų kraupų planą ir policija atėjo jos suimti.

Tiek Antonioni, tiek ir Rosselini kinas atitinka „vaizdinio-judėjimo“ tipą. Abiejų jų filmai, anot Deleuze’o, turi baladės ir pasivaikščiojimo formą, abu platina klišines situacijas, nes pasaulyje, kur nėra totalybės, o loginės pasekmės ir priežastiniai ryšiai silpnėja, įsivyrauja atsitiktinumai; dauguma formuojasi dėka klišių. Nieko nelieka išskyrus anoniminių stereotipų. Įvykiai lėtėja, virsta tokiais, kai nieko nevyksta, o vyksta tik pačio veikėjo galvoje. Arba išsprogsta labai greitai ir nepriklauso nuo subjekto, kurį tai liečia, kaip ir nepriklausoma nuo nieko pati mirtis. Pasivaikščiojimas transformuojasi į betikslį blaškymąsi arba vaikščiojimu pirmyn-atgal. Neorealizme reikšmę įgyja banalybės todėl, kad jos, anot Deleuze’o, priklauso automatinėms ir jau „sumontuotoms“sensomotorinėms schemoms. Banalybės tampa labiau priimtinomis, nes išardo pusiausvyrą tarp sujaudinimo ir reakcijos, ir kiek vėliau filmuose virsta košmariškomis. Neorealizme objektai materialioje realybėje įgauna autonomiją, įgyja vertę patys savaime. Pagrindiniai veikėjai patys mato ir patys girdi. Aš sakyčiau, užsiima savistaba – įsiklauso ne tik į aplinką, bet ir į savo mintis. Kitais žodžiais tariant, reflektuoja patį filmo pasakojimą apie save.

Antonioni, Rosselini filmuose veiksmas neužbaigia situacijos, jis, anot Deleuze’o, „plaukioja“. Tokiame neorealizme viskas realu. Tarp realios aplinkos ir realaus veiksmo nustatomas ne veiksmo pratęsimo, o jausminis santykis. Optinės ir garsinės neorealizmo situacijos transformuojasi veiksme, be sąryšio su laiku.

Antonioni mene įspūdingai išnaudojamas tuščias kasdienybės laikas pačioje banalybėje. Jo filme „Meilės kronika“ demonstruojami aukštuomenės, aukštesniojo socialinio luomo atstovų vakarėliai su manekenėmis ir kortomis, pasilinksminimai teatre, labdaros ir kituose kultūriniuose renginiuose. Jie madingai sudalyvauja visur – tiksliai atitikdami miesčionišką, patogų, komfortišką gyvenimo būdą. Jų kasdienybės banalybės absorbuoja pačius personažus ir veiksmą, bei išlaiko abstraktų aprašymą.

Antonioni metodas – kritinis objektyvizmas. Deleuze’as kalba kartu su šiuo režisieriumi: „Mes sergame Erosu, tačiau tik todėl, kad Erosas ir pats objektyviai serga: kas gi nutiktų su meile, jei vyras ir moteris nuo jos taptų bejėgiais, vargšais, kenčiančiais, ir jei jų veiksmai, reakcijos būtų nesėkmingos tiek meilės pradžioje, tiek jos pabaigoje? Pas Antonioni ši problema iškelta į pirmąjį planą, svarbesnė už tuščias neorealizmo erdves, susijusias su vienatve. Tarp banalybės ir ekstremalumo, lygiai taip pat, kaip tarp subjektyvumo ir objektyvumo, vyksta nepertraukiama cirkuliacija. Antonioni filme „Meilės kronika“ Paola myli savovyro galią, kurią jam suteikia pinigai, ir jaučia nenumaldomą aistrą Gvido, kurį laiko silpnu. Tai atvirai išpažinusi, paskatina jį nusikaltimui – Gvido palaipsniui virsta keršto ir galios troškulio apsėstu. Šitaip iššaukiamos į realybę „tamsiosios jėgos“, kurios palaipsniui kaupiasi ir atitinkamojoje situacijoje prasiveržia gyva, tikra jėga. Šitaip Antonioni ne tik parodo kasdienio gyvenimo banalybes, tačiau dar sukaupia įvykio pasekmių ir rezultatų pluoštą, išgaudamas ir jų paaiškinimus. Antonionio metodą Deleuze’as dar vadina protokolo metodu, kurio funkcija yra sujungti tuščią laiką ir tuščias erdves. Kai rodos, kad jau viskas išsakyta, pagrindinė scena jau įvyko, ir toliau tebeegzistuoja tai, kas vyksta kaip pasekmė. Filmo „Meilės kronika“ veiksmas kartojasi ties lifto šachta, kito lifto bedugne, kurioje netikėtai dingo, prasmego judviejų paauglystės draugė. Mes nežinome, kaip ji žuvo, todėl, kad kita vertus, mums ir nereikia to nei klausti, nei žinoti. Tai pasilieka Paolos ir Gvido sąžinės reikalu. Pas Antonioni objektyvūs vaizdiniai virsta mentaliniais ir pereina į keistą subjektyvią nematomybę. Tai šiuolaikinis modernistinio kino režisierius, atnaujinęs nyčišką projektą – apgaulingos moralės kritiką. Įsivaizduojamas žvilgsnis paverčia realybę įsivaizduojamybe, tampančia realia, grąžinančią mums pačią realybę. Veikėjai kenčia ne tiek dėl kito trūkumo, kiek dėl savo paties stokos. Fridrich’as Nietsche savo veikale „Ryto žara“ rašė: „Moralė, kuri viešpatauja visuomenėje, be paliovos rūpinasi kiekvienas. Daugelis pateikia devynias galybes pavyzdžių apie galiojančius priežasties ir padarinio, kaltės ir bausmės ryšius, teigia juos esant puikiai pagrįstus ir stiprina savo tikėjimą. Kiti veiksmuose ir padariniuose įžvelgia naujų dalykų, daro iš to išvadas ir nustatinėja dėsningumus. Tik vienas kitas retsykiais pasipiktina ir ima tais dalykais nebetikėti. Tačiau visi čia elgiasi vienodai šiurkščiai ir nemoksliškai: nesvarbu, ar tai būtų pavyzdžiai, pastebėjimai arba piktinimasis, ar dėsningumo įrodymas, patvirtinimas, išraiška ar atmetimas, – tai yra jokios vertės neturinti medžiaga ir bereikšmė forma, kaip ir bet kokios liaudies medicinos medžiaga ir forma. Liaudies medicina ir liaudies moralė – abi labai tokios, todėl nedera jų taip skirtingai vertinti, kaip vis dar pasitaiko: ir liaudies medicina, ir liaudies moralė yra pavojingiausi pseudomokslai.“[1]Taigi šia citata ir pabaigsiu Mikelandželo Antonioni ir Roberto Rosselini neorealistinio kino kūrybos pristatymą.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

 

[1] Nietzsche, Fridrichas. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.20

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code