baranova

 

Antikoje vyrauja filosofijos ir literatūros perskyra. Ryškiausios figūros – Sokratas ir Platonas. Logikos prioritetas prieš kūrybą. Aristofano parašytoje komedijoje „Debesys“ išjuokiamas filosofas Sokratas, kaip vaikščiojantis oru ir mąstantis apie saulę. O Platono parašytoje „Puotos“ scenoje atvirkščiai, ironiškai žvelgiama į poetus, kalbama, kad filosofas, skirtingai nuo literato, neieško šlovės. Kitame Platono veikale „Sokrato apologija“ – Sokratas suniekina poetų įsitikinimą, kad talentas jiems suteikia ir išmintį. Tai filosofas nuolatos mąsto apie išmintį, ieško jos, siekia, o poetas tarsi nesusiduria su išmintimi. Platono veikale „Valstybė“ perskyra tarp filosofijų ir literatų dar pagilėja. Joje kalbama, kad literatams rūpi tik regima realybė, tai kas malonu – gražūs balsai, gražios spalvos, o filosofui atvirkščiai rūpi amžinų idėjų pasaulis – grožis pats savaime, grožis kaip idėja. Todėl savo tobuloje valstybėje Platonas skiria atsakomybę filosofams rūpintis poetais, kad poetai neardytų nustatytos tvarkos, reikia „versti juos arba įkūnyti savo kūriniuose gerus papročius arba visai atsisakyti kūrybos.“ Taip filosofai tampa poetų cenzoriais, mentoriais (pagal „Odisėjos“ personažo Mentoro (gr. Mentōr) vardą: mokytojas, auklėtojas; įkyrus patarėjas).

XIX a. – filosofų maištas prieš filosofus. Kierkegaard‘as, Schopenhaueris, Nietzsche tarpinio žanro autoriai: filosofai poetai. Jų tekstai „tarp“ literatūros ir filosofinės logikos. Friedrichas Nietzsche žavisi graikų tragedijos menu, dviem dievybėm – Dionisu, simbolizuojančiu šėlsmą ir chaosą, ir Apolonu, įkūnijančiu dermę ir saikingumą. Jis abejoja Sokrato – loginės asmenybės galiomis. Griežta proto kritika. Sokratas jam nėra kūrėjas. Jis pats nerašė. Sokratas – logikas. „Galbūt esama išminties sričių, į kurias logikui nevalia kišti nosies?“ Nietzsche žavėjosi Schopenhaueriu. Pažinimo siekis nėra vien grynas intelektualumas, svarbi yra ribinė patirtis, pirmapradis pasaulio nenuspėjamumas, neapibrėžtumas.

Lenkų kilmės Argentinoje gyvenęs rašytojas Witoldas Gombrowiczius sako: „Ne mūsų reikalas aiškinti, dėstyti, sisteminti, įrodinėti“.

 

[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Share Button
Share