Marcelio Prousto „šifruotės“ šiuolaikinėje filosofijoje

prustas

Deleuze‘as: Proustas kaip rašymo mašina. Marcelis Proustas – rašytojas kaip filosofas. Jis nerašė filosofijos traktatų, tačiau jo tekstai provokuoja ir inicijuoja filosofines interpretacijas. Deleuze‘o požiūris į Proustą kaip į ženklus gaminančią rašymo mašiną neigia Kristeva‘os (psichoanalitikės) požiūrį į jį kaip į biografinį subjektą ieškant sadomazochistinių impulsų paralelių jo gyvenime (jo santykyje su motina – kaip jos mirtis palengva paverčia dekadentišką, dendišką jauną autorių tikru kūrėju; su močiute) ir kūryboje. Rorty savo interpretacijoje Proustą idealizuoja kaip stiprų poetą ir paverčia jį postmoderniosios laikysenos simboliu.

Gilles‘is Deleuze‘as 1964 m. išleidžia knygą „Marcelis Proustas ir ženklai“. Įdomi šiame tekste filosofo literatūros teksto skaitymo ir interpretavimo, t. y. iššifravimo, strategija.

Ką literatūros kūrinys gali atverti filosofiniam mąstymui?

Deleuze‘as, remdamasis Nietzsche‘e, sako, kad filosofas – tai diagnostikas, simptomatologas ir civilizacijos gydytojas. Akivaizdu, kad diagnozuotum simptomą, reikia jį nuodugniai ištirti.

„Mes – ne fizikai ir ne metafizikai; mes turime būti egiptologai, t.y. hieroglifų šifruotojai“ – rašo Deleuze‘as. Egzistuoja tiktai ženklas, prasmė ir esmė, išskiria Deleuze‘as. Jusliškumas sugauna ženklą, o mąstymas ir vaizduotė paaiškina prasmę. Ir tik gryna mintis atveria esmę.Vėliau kalba dar apie perceptus (suvokinius), afektus (jausmus) ir konceptus (sąvokas).

Sąvoka, arba konceptas, yra tai, kas trukdo minčiai tapti nuomone ar plepalais. Filosofijos konceptas visada t.b. parodaksalus.

Proustas – galingos literatūrinės mašinos konstruktorius.

Deleuze‘o ženklo koncepcija artima Nietzsche‘es valios galios metafizikai. Keliami klausimai: Kaip ženklas mane paveikia? Ką aš paveikiu? Kas sukuria manyje didžiausią džiaugsmą ir liūdesį? Kokios jėgos priverčia mane mąstyti?

Ženklai susipina, vieni kitus įtraukia ir apsunkina vienas kitą. Jie nugrimzta į slaptas zonas tarsi į požemius. Filosofas leidžiasi žemyn į šiuos požemius, nes jis turi iššifruoti šiuos hieroglifus ir slaptas kalbas. Jis mokosi pirminės simbolių ir hieroglifų kalbos. Jis mokosi žvelgti į daiktus taip, tarsi jie spinduliuotų ženklus. Tačiau ši šifruotė nėra ženklo atskleidimas. Tai greičiau išvyniojimas.

Prousto romanas „Prarasto laiko beieškant“ Deleuze‘ui pats savaime yra ne tekstas, o susipinančių, iš pirmo žvilgsnio neatsiveriančių ženklų saugykla, kaip Egipto piramidžių požemiai. Deleuze‘o interpretacijoje Proustas kaip rašytojas ir kaip naratorius (pasakotojas) susivienija. Bet Deleuze‘as netampa kaip Kristeva Prousto tyrėju, psichoanalitiku, nes tai bet kuriuo atveju suponuoja profesinio pranašumo distanciją. Jis bendradarbiauja su Proustu, o ne analizuoja. Jis kalba kartu su Proustu, už Proustą. Jis kalba tiems, kurie nėra pajėgus nusileisti į požemį ar bijo, ar nemoka slaptosios šifro kalbos. Esmė yra pirminė pasaulio savybė. O meninkas pajėgus ištraukti iš skirtingų objektų jų bendrąją esmę. Esmė – tai skirtis, kuri save pakartoja. Skirtis ir kartotė yra neatskiriamos esmės galios. Filosofas tarsi išverčia ir pateikia rašytojo paslaptį. Jis mąsto kartu su rašytoju. Deleuze‘o santykis su Proustu nėra galios santykis.

Proustas, Deleuze‘o manymu, sukūrė kelis ženklų pasaulius: socialumo, meilės, įspūdžių ir meno pasaulį.

Socialumo, arba saloninio bendravimo, ženklai yra tušti. Saloniniai žmonės negalvoja, jie ne veikia, bet kuria ženklus, kurie nenurodo į jokius daiktus. Tuštuma kaip formalumas.

Meilės ženklai – visada apgaulingi, sukelia skausmą. Mylimas žmogus tampa ženklu, slepiančiu nepažįstamą galimą pasaulį. Įsimylėti – reiškia tapti jautriam ženklams, mokytis iš jų, bandyti juos iššifruoti. Pavydus mylimasis – šifruotojas, interpretatorius. Tačiau ši interpretacija galiausiai baigiasi visišku teksto perskaitymu. Įsimylėjėlis, išsiaiškinęs mylimos būtybės ženklus, visada pamato, kad jie yra apgaulingi. Meilės trukmė visada yra pasirengimas jos pačios išnykimui.

Jusliniai ženklai kelia nepaaiškinamą džiaugsmą. Jie nėra nei tušti, nei apgaulingi. Jie yra materialūs, t.y. panardinti į daiktus. Pvz.: daikto ar vietovės prisiminimas nėra vien idėjų asociacija. Pyragaičio skonis gali priminti kokią nors vietovę. Tačiau šie ženklai neatveria begalybės, priešingai, jie sukelia artėjančios mirties nuojautą.

Aukštesnė ženklų pakopa – meno ženklai. Jie atveria ne vien materialiąją, bet ir idealiają esmę. Esmė atsiveria visiškai. Menas susiliečia su amžinybe. Jie tampa ne prarastu, o atrastu laiku.

Ir filosofija, ir literatūra, Deleuze‘o manymu, ieško tiesos. Ieškoti tiesos – tai iššifruoti, paaiškinti. Filosofija ieško šio šifravimo metodo. Literatūra ieško negrįžtamumo. Ženklas yra tai, kas priverčia mąstyti ir filosofą, ir rašytoją. Skirtumas tas, kad rašytojas mąsto po įspūdžio, o filosofas atvirkščiai.

Deleuze‘as supriešina literatūrą ir filosofiją ir pagal Prousto meilės ir draugystės skirtumo kriterijų. Filosofija asocijuojasi su draugyste, kylančia iš vienodo daiktų, žodžių ir sąvokų reikšmės supratimo. O menas artimesnis meilei, kuri yra turtingesnė ženklais ir gyva tyliomis interpretacijomis.

Meno kūrinys yra pranašesnis už filosofijos traktatą, Deleuze‘as neoponuoja Proustui. Draugystėje būtina atskleisti ženklus, o meilei nepageidautinas meilės išpažinimas. Tyla pranašesnė už kalbą, meilė už draugystę, menas už filosofiją.

Deleuze‘as sako: ir filosofas, ir rašytojas yra kūrėjai. Skiriasi tik tai, ką jie kuria. Rašytojas kuria vaizdus, filosofas – sąvokas.

„Filosofija įgyja vertę tiek, kiek ji yra menas. Filosofas – kiek jis yra kūrėjas.“- prasitaria Deleuze‘as.

Mokslas, filosofija, menas kaip svetimos viena kitai melodijos linijos, kurios nuolatos susipina.

Nietzsche mąstydamas apie būsimus filosofus numatė 3 būtinas jų savybes. T.b. filosofai gydytojai, filosofai meninkai ir filosofai – įstatymų leidėjai.

Kristeva: biografinio subjekto sugrįžimas. Genette‘as, Barthes‘as atskyrė Prousto pasakotojo papasakotą istoriją nuo rašytojo gyvenimo. Jie mano, kad atsitiktinumas, kuris sieja romano pasakojimą su Prousto gyvenimu, yra kūrybinis, o ne biografinis.

Psichoanalitikė Julia Kristeva pasuka priešinga linkme. Jos manymu Proustas iš tiesų visą gyvenimą šifravo, tačiau jis šifravo ne ženklus, o įspūdžius. Proustas sako, kad per neviltį mus pasiekia idėjos. Kristeva mano, kad Schopenhauerio veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ padaro Proustui daugiausia įtakos. Kristeva mano, kad Prousto pasakotojas pats tampa psichoanalitiku. O gal tiksliau galima būtų sakyti egzistenciniu psichologu? Juk Prousto naratorius mato, kad jo „aš“ kinta bėgant laikui. Jis rašo: „Mūsų „aš“ susideda iš įvairių, sluoksniais sugulusių mūsų būsenų“. Kita vertus, Prousto pasakotojas nėra vien tik psichologas, jis sugeba pasaulį pamatyti ir fenomenologo žvilgsniu. Kristeva – psichoanalitikė. Ji pasirenka sadomazochistinius Prousto kūrybos motyvus. Tam ji pasitelkia Prousto biografinę liniją – jo santykį su motina.

Naratorius pasakoja, kaip vaikystėje nemėgęs eiti miegoti, tiksliau, nemėgęs savo vienatvės tamsoje, skyrium nuo artimųjų. Vienintelė paguoda, jo liudijimu, jam buvusi mintis, kad mama, kai jis atsiguls, ateis jo pabučiuoti. Pasakotojas iš anksto kankindavosi, numatydamas šios palaimos netvarumą. Tačiau tasai labos nakties palinkėjimas būdavo toks trumpas, mama taip greitai jį palikdavo, jog ta akimirka, kai laiptuose pasigirsdavo jos žingsniai, jam būdavo skaudi. Juk ta akimirka truks labai trumpai ir mama jį paliks. Todėl jis trokšdavo tos akimirkos, kad kuo vėliau ji įvyktų, kad mama kuo ilgiau būtų neatėjusi. Kristevos nuomone, yra labai svarbi detalė, kad pasakotojas suvaldo vieną labai stiprų savo troškimą – norą paprašyti mamą, kad ji antrą kartą jį pabučiuotų. Suvaldo tik dėl to, kad jam iškyla draudžiančio tėvo figūra. Tėvas buvo ir prieš šiuos vienkartinius pabučiavimus. Baimė sukelti skausmą yra nuolatinis Prousto pasakotojo bruožas. Romano Žydinčių merginų šešėlyje pasakotojas nuolatos baiminasi savo egocentriškais veiksmais įžeisti savo senelę. Nerimas susijęs su troškimu apsaugoti artimuosius ir stiprina vidinį ryšį su jais. Prousto pasakotojas jautrus ne tik savo, bet ir kitų galimam pažeidžiamumui.

Tai liudija ir Prousto gyvenimas. Tadie aprašo Prousto motinos mirtį, pamatytą sūnaus akimis. Ji atsisakiusi maisto ir vaistų. Proustas mirdamas padarys lygiai tą patį. Proustą kankino nerimas, kad jo motina turėjo patirti siaubingą kančią, suvokdama, kad palieka jį, nes suvokė, kad be jos jis nesugebės gyventi. Ši scena liudija Prousto gebėjimą mylėti artimuosius. Jis ilgam neprisirišdavo prie savo erotinių mylimųjų, jo meilė netrukdavo nė metų. O meilė motinai ir senelei – nuolatinis, visą gyvenimą trukęs prieraišumas.

Kristeva Prousto motinos mirtyje įžvelgia pozityvų aspektą: kūrėjo tapsmo galimybę. Kol  buvo gyva motina, tol Proustas, anot Kristeva‘os, gyveno kaip vaikas. Pasaulis Proustui pasidalijo į dvi dalis: nuo tada, kai prarado motiną… Kristeva‘os nuomone, Proustas  sadomazochistiniuos santykius laiko tokiais ryšiais, kurie susieja bendruomenę. Kristeva akcentuoja, kad po motinos mirties Proustas atsiduria psichikos ir nervų klinikoje, kurią palieka taip ir nepasveikęs. Jis pasveiksta, kritikės nuomone, tik tada, kai paverčia savo gedulą literatūra. Kristeva siekė psichoanalizę įtraukti į literatūrą.

Rorty: Proustas – stiprus poetas. Anot Rorty, filosofijos kritikai dirba su tekstais: interpretuoja vienus tekstus, rašo kitus. Todėl jų veikla primena literatūros kritiką. Taip jis apibrėžia filosofuojančio autoriaus veiklą.

Rorty perima Nehamas‘o požiūrį į Nietzsche‘s ir Prousto kūrybą, pritaiko jį asmenybės savikūros galimybei. Sugebėti save sukurti – tai sugebėti naujai save aprašyti iki tol nevatotais žodžiais. Nietzsche, pažymi jis, atsisakė tradicinės tiesos sampratos, bet neatsisako savęs pažinimo idėjos. Savęs pažinimas – kaip savikūra. Save sukurti galima tik pripažinus savo asmenybės atsitiktinumą. O atsitiktinumą gali įvertinti tik poetai. Poetai siekia skirtingybės nuo kitų, bet ne tobulybės. Toks yra Proustas, anot Rorty. Visi jo aprašyti žmonės – tėvai, tarnaitės, šeimos draugai, studentai, kolegos, meilužiai – yra tiesiog žmonės, su kuriais Proustas susitiko. O Nietzsche, pasak jo, yra vis dėlto teoretikas, ne rašytojas. Nietzsche yra nuolat gundomas tobulumo, ne vien grožio. Jis siekia kai ko didingesnio.Rorty kuria naujus naratyvus ne kad surastų pats save, o kad nustatytų santykius su kitais.

 

[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code