Anapus mirties ir meilės

Gyvenimas iš tiesų įdomesnis už mirtį. Jis – kintantis ir dinamiškas – atneša vis naujų patirčių. Štai jau dešimt metų, kai buvęs mano vyras „išėjo laimės ieškoti“. Todėl lyg niekur nieko galiu sau sėdėti ant Akmenos ežero kranto ir gėrėtis, kaip tai išnyra, tai vėl pradingsta pastarąjį dešimtmetį mylimo draugo galva. Jis – prisiekęs plaukikas. Išplaukia kartais pusvalandžiui, kartais valandai, kartais dar ilgėliau. Tai priklauso nuo sezono, vandens temperatūros ir kitų meteorologinių aplinkybių. Tačiau kol kas tai nepriklauso nuo jo paties. Jis plaukia ir plaukia, labai susikaupęs ir labai ramus. Kartais dingsta gana ilgam. Man ima atrodyti, kad iš tiesų per ilgam. Kad gyvieji taip ilgai neplaukia. Ima temti. Nerimas auga. Ežero ramybę ima smelkti nieko gero nežadanti tyla. Žiūriu į jo drabužius ir galvoju: „Negi tik tiek man beliko? Likau viena?“ paskui suima pyktis: „Jis ir vėl nepaiso manęs. Jam nerūpi, kad aš čia nervinuos.“ Tada pamažu ima strigti viltis. Imu melstis. Prašau jį sugrąžinti. Duodu įžadus. Prisiekiu būti geresnė, nuolankesnė: daugiau nebesiginčyti ir neįrodinėti savo „tiesų“. Prisižadu padaryti ką nors, kas jam neabejotinai paliudytų mano meilę. Tik nežinau ką. Turėčiau padaryti kokį stebuklą. Tik nežinau kokį. Todėl jis negrįžta. Sakau sau, kad daugiau prie ežerų kojos nekelsiu. Pradedu nekęsti vandens. Norėčiau kam nors paskambinti, bet nežinau kam. Be to, kas man galėtų pagelbėti ar patarti? Norėčiau paskambinti jam, į mobilųjį. Bet šis guli ant kranto. Nepaskambinsi plaukiančiam per ežerą. Technika dar nėra tokia tobula. Jaučiuosi įstrigusi. Tada vėl pradedu galvoti apie viską nuo pat pradžių. Sąmonė sukasi ratais. Neateina jokia išganinga mintis. laukiu. Ir taip tęsiasi iki tol, kol jis pasirodo – beveik apsireiškia. Gyvenimas grįžta. Mirtis nutolsta. Nežinau, kiek čia gelbsti tos mano maldos. Prieš kokius šešerius septynerius metus pasitikdavau jį užverktu veidu jis niekaip nereaguodavo, paliudydamas savo teisę kada nori išlipti ne tik iš ežero, bet ir iš mano gyvenimo. Dabar jau laikausi ramiai. Suprantu, kad sugrįžimas – tai dovana, vis dar švelnaus gyvenimo ženklas. Negali norėti jį patirti labai lengvai. Reikia nusipelnyti. Tepasakau: „Aš nervinausi“. Jis atsako: „nelaimių atvejais reikia skambinti 112.“ Yra instruktavęs ir kiek kitaip. Kartą patarė išvis dingti iš įvykio vietos, jei negrįš, ir niekam neprisipažinti, kad jį mačiau. Kad neturėčiau jokių papildomų rūpesčių. O gal staiga įsivaizdavo, kaip susirenka narai ir jo ieško, ant kranto būriuojasi žmonės, girdėti minios erzelynė. Atgrasu. Kukli ir iškilni mirtis – imi tiesiog ir išnyksti. Pradingsti tolumoje. Ištirpsti rūke ir visam laikui įsirėži laukiančiosios žvilgsnyje. Galėčiau jam pasakyti: „Tu mane kankini. Aš juk tave myliu“, bet tai būtų per daug banalu. Negali apsivelti banalybėmis tarsi blusomis; išsiurbs kraują iš trapių ir neapibrėžtų santykių. Juk kiekvienas turime teisę daryti tai, ką labiausiai mėgstame. Kas – laukti, kas – plaukti. Be to, nežinia, ar yra žodžių, kuriais galėtum išsakyti tokį neapčiuopiamą dalyką kaip meilė. Kas ji apskritai yra? Gal ir jos nėra, kaip kad nėra mirties? Juk kai kalbame apie meilę, paprastai kalbame apie savo sąmonės būsenas. Sakome: „negaliu be tavęs“, „pasiilgau“, „jaučiuosi vieniša ar vienišas“, „jaudinausi“. Bandome žodžiais nusakyti savo mylėjimą. Bet ar gali būti tikras, kad iš tiesų žodžiais išsakai tai, ką jauti? Juk iš tiesų, jei mylėtum kitą žmogų labai „iš tikrųjų“, – bent jau taip, kaip kad myli save, – jam neparplaukus turėtum pasikabinti akmenį po kaklu ir išplaukti iš paskos. Turėtum mirti kartu. Mąstyti apie meilę nuosekliai ir iki galo darosi po truputį šiurpu. Nejau nėra paprastesnių būdų pasitikrinti meilę? Galbūt ją galima apskaičiuoti pagal vyrui išvirtų sriubų ir iškeptų karbonadų kiekį? Bet tada didžiausios mylėtojos būtų kulinarijos mokyklos absolventės. Gal galima sakyti, kad myli vyrą, nes mėgsti su juo mylėtis, bet taip pasakytų kiekviena erotomanė. Meilė slysta kaip ir mirtis, negali jos aiškiai suvokti ir apibrėžti. Nejaugi mylime tik patys save? Ar net savąją meilę?

[Baranova J. Baimė nuskęsti. Anapus mirties ir meilės. Vilnius: Apostrofa. 2009. P. 23-25]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code