Jeffrey Epsteinas: mūsų eros Zeligas ir globalus tarpininkas

Prisimenate Zeligą? Šiame dokumentiniame filme Woody Allenas kuklų žmogų pastato į pačią netikėčiausią aplinką. Matome jį šalia Hitlerio, popiežiaus draugijoje, psichoanalizės sluoksniuose, beisbolo rungtynėse ir aukštuomenės vakarėliuose. Šis nežinomas vyras slapta dalyvauja didžiausiuose savo laikų istoriniuose įvykiuose. Jeffrey Epsteinas yra mūsų eros Zeligas. Ironiška, bet jis ir pats gana gerai pažinojo Woody Alleną.

Tačiau Epsteinas žengia toliau nei Zeligas. Ar jis dalyvavo 2008 m. rizikingų būsto paskolų (subprime) krizėje? Dokumentai rodo galimą jo vaidmenį žlungant „Bear Stearns“ bankui – tai buvo pirmasis finansinės katastrofos etapas. Ar jis prisidėjo prie Britanijos monarchijos erozijos? Jis teikė seksualines paslaugas princui Andrew. Ar jis padėjo finansuoti prancūzų „Nacionalinį susibūrimą“? Steve’as Bannonas tikėjosi jo pagalbos remiant Europos dešiniąsias populistines partijas. Ar jis buvo figūra, per kurią Rusijos žvalgyba darė įtaką Donaldui Trumpui?

Istorikės Françoise Thom tyrimas išsamiai aprašo gausius Epsteino ir Rusijos ryšius. Keliamas klausimas: ar vaizdo įrašai iš jo salos pasiekdavo Rusijos tarnybas, tapdami didžiausios istorijoje kompromatų operacijos dalimi? Neatmetama ir jo veikla Izraelio „Mossad“ naudai. Tai netrukdė jam diskutuoti apie generatyvinę gramatiką su Noamu Chomsky, bičiuliautis su karūnuotomis galvomis bei technologijų gigantais, užsiimti filantropija ir samprotauti apie visuotinę gravitaciją ar realybės matematizavimo ribas.

Epsteino byloje realybė pranoksta sąmokslą, o tikrovę praryja mitas. Tapęs demoniška figūra – kaip taikliai dainuojama „The Rolling Stones“ kūrinyje – jis dalyvauja visuose žiauriausiuose epochos įvykiuose. Beje, kai Steve’as Bannonas interviu metu jo paklausia, ar jis pats yra velnias, Epsteinas apsimeta nekaltas ir nutraukia pokalbį.

Žurnalistiniai tyrimai ir teisingumo sistema privalo išsklaidyti visuomenę apėmusį šoką. Atskleista informacija apie Epsteiną verčia manyti, kad istorija buvo suprasta klaidingai. Susidaro įspūdis, jog istorija nepriklauso nuo tautų valios ar didžių asmenybių veiksmų; ji nėra ir socialinių ar ekonominių jėgų produktas. Priešingai – ji vaizduojama kaip machinacijų virtinė, siejanti finansinius nusikaltimus, elito korupciją ir seksualinį smurtą prieš pažeidžiamiausius. Tai, kas anksčiau atrodė kaip sąmokslo teorijų kliedesiai – pavyzdžiui, nužudymas, užmaskuotas kaip savižudybė – įgauna netikėtą svorį.

Tikėtina, kad visos pasekmės dar nesuvoktos. Nors ši byla klibina Donaldą Trumpą, sykiu ji paradoksaliai stiprina „trumpizmą“. Nors faktų viešinimas yra skaidrumo pergalė, kyla pavojus, kad demokratija pradės atrodyti kaip iškrypėlių kontroliuojamas apgaulės žaidimas. Rytų ar Pietų šalims tai tampa dar vienu „įrodymu“ apie dekadentiškus Vakarus.

Tačiau šis netikėtas teologinių motyvų sugrįžimas į istorinį pasakojimą užgožia esminį filosofinį klausimą. K. Marxas pinigus vadino „universaliuoju tarpininku“ (1844 m. ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai), leidžiančiu poreikį paversti objektu, o asmenį – daiktu. Epsteinas šią mintį radikalizavo – jis pats tapo universaliuoju tarpininku. Jis didino turtus jungdamas žmones ne tik su jų aukomis, bet ir vienus su kitais. Stulbinantis jo pažinčių sąrašas, kuriame mirga pramonės lyderiai, politikai ir intelektualai, įrodo, kad globalizuotas verslas remiasi būtent tokiais ryšiais. Epsteinas nėra „trūkstama grandis“ – jis yra asmuo, geriausiai supratęs tarpininkavimo principą kaip šiandienos pasaulio variklį.

Christopherio Lascho knygoje „Elito maištas“ (1994) aprašoma globalizacijos sukelta socialinė transformacija. Sociologas pastebi naujojo elito – tų, kurie kontroliuoja kapitalo ir informacijos srautus – atsiskyrimą nuo viduriniosios klasės. Šis elitas nebeturi aiškios ideologijos (Epsteinas vienodai gerai jautėsi ir su Trumpu, ir su Chomsky), jį vienija tik mobilus ir nerūpestingas gyvenimo būdas. Pasak Lascho, šios grupės jaučiasi kaip namie tik keliaudamos: konferencijose, prabangių parduotuvių atidarymuose ar tarptautiniuose festivaliuose. Tai buvo Epsteino svajonė, kuria jis dalijosi su savo klientais: nenutrūkstamas, visą gyvenimą trunkantis eksperimentavimas.

Tokia elitų emancipacija kelia tiesioginį pavojų demokratijai. Priklausymo hiperprivilegijuotai kasta jausmas, laisvas nuo moralinių įsipareigojimų, neišvengiamai gimdo krizes: maištus, plutokratiją ir autoritarizmo troškimą. C. Lascho išvada paprasta: kai kalba pinigai, visi kiti priversti klausytis. Todėl demokratinė visuomenė negali leisti neriboto kapitalo kaupimo. Bet ar nebus jau per vėlu tai suprasti?

Michelis Eltchaninoffas
philomag.com