Krizė ir „Klebonas“

klebonasPakankamai pasiklausius regis nesibaigsiančių Jeano Baudrillardo ir kitų tos aplinkos šnekų, kur teisingi pastebėjimai išpučiami į krypteltos prasmės lingvistinius burbulus, madingi žodeliai tariasi pagaliau ištyrę tikrovę, o iš tiesų klimpsta benusibaigiančiame postmodernizme – visa tai pabosta kaip šis mano ilgas sakinys. Po anų šnekų lyg vėjas atgaivina Alasdairo mintys apie realias visus liečiančias problemas. Kasdienybės svarstyklėse nusveria ne spalvingi postburbulai, o plytgaliai – jau prieš porą šimtmečių atkapstyti.

Siūlymas – tarkimės, dirbkime.

         Iš nuotraukos Maclntyre Alasdair – išmintingas kaimo klebonas, ir jo pažiūros taip natūraliai susiklosto. Ir natūraliai jo aprašytas marksizmo matymas redukuojasi į du tik požiūrius:

1)  Nesutaikomieji, – marksistai ir religininkai.

2)  Taikieji, besiderinantieji – bendrųjų žmonijos troškimų pagrindu.

Tie vienio nejaučiantys Ne‘ skęsta begalinių įrodinėjimų, aiškinimų mariose. Išminties kiekį jų barniuose geriausiai įžiūrėtum iš šalies –  žodžių peštynėms pagrindo tiek, kiek sunitų ir šiitų pjautynėms, – yra to pagrindo, tik mums tai neprieinama – o anie žino, ko skerdžiasi ir sprogdinasi.  Neprasčiau pas mus – Baltramiejaus naktelė, visos revoliucijos, ir dar…

Sapiens bendrumą įžiūrintys Taikieji irgi skęsta – postmodernaus neapibrėžtumo baloje. Viskuo lygiai post_tikėdami, neskirdami varpinės nuo varnos, šitie nesugeba nei skambinti, nei iššauti. Taip ir „Klebonas“: nusitaiko gan tiksliai, o toliau – svyruoja pagrindas po kojų. Bet jis bent jau tiksliai mato taikinį, nors į centrą nepataiko savo įdomia pastaba:  antimarksistai „paskelbę … … akivaizdų marksizmo klaidingumą, jaučia poreikį darsyk tai pademonstruoti aplinkybėmis, tvirtai bylojančiomis, kad jie stengiasi įtikinti anaiptol ne kitus, bet save.“ – O išties reikalas tas, kad stengiasi jie ne įtikinti save,  bet – įtikti kitiems. Kažkur kažkam? Ne. Visai proziškai – užsakytojams manipuliatoriams. Dėl šios klaidos, š… nuo bandelės neskiriant, postmoderniai svyruojant, geranoriškas geranoriško Klebono diskursas iškart stojasi ant galvos: niekaip nesiryžtama drąsiai nemykiant ištarti – Marksas teisus. Marksizmą išmontuos, atsirinks tinkamus elementus?  Už tokį elgesį svyruojančius taikiuosius bando tarkuoti nesitaikstantys marksistai.

Raudok, giedok – žmonija rieda pagal Marksą. Čypdama, kliūdama, susidraskydama, kraujuodama, pūliuodama rieda ten, kur rodo ištiestos Grūto iljičių rankos. Gal susivoks, gal nukaks, bet panašiausia, kad ją, žmoniją tą, ištiks mielių civilizacijos vyno statinėje dalia: ūlios, putos, pakol uždus savo myžaluose. Štai šitą procesą Baudrillardas įtaigiai vaizduoja…  Mes mieles palaidosim, jų myžalus kaifuodami išmauksim… O kas žmonijos išmatas išsrėbs? Marsiečiai? Marksiečiai.

2

Markso orientacinė sistema tinka visiems, – kaip visiems tinka matematika: kapitalistams, katalikams… Sako, Sorošas Marksą skaitąs. Apskritai, liberalusis pusrutulis tol neprastai gyvavo, kol skaitė Marksą – buvo priverstas pažint Sovietus. Gal ir pažino, bet išgveręs būdamas tos terbų sąjungos žlugimu niekaip nepasinaudojo. Tiek tesugalvojo – na dabar tai jau rinka laisva, laisvai pūsk burbulus prieš dėsnių vėją.

           Tad ką nemykdami šveičia ant svarstyklių nesutaikomieji marksistai? Perpasakosiu tų filosofų, o kartu ir klausimą nagrinėjusio  D. Paulausko arsenalą.

            Kas tik Markso nerevizavo, akivaizdaus marksizmo klaidingumo akivaizdžiai neįrodė. Senesnių nebesuskaičiuosi, naujesni dar vinklesni: friedmanistai,  keynesistai, dar fišeristai,   – visi užsakymus vikriai vykdė, visi viską žinojo, viens per kitą visus kaip gyventi mokino, patys nobelius kabinosi, į kišenes kimšosi – išties be jokios psichopatologijos… ir staiga…

         Ir iš kur… negirdėta… ir kas galėjo pagalvoti… KRIZĖ!

         Ir Friedmanas nebemačyja, ir keynesistai nebesusivokia, kuriai gi krypčiai jie priklauso? Išsižioję dairosi išminčiai, nobeliais antspauduoti, dairosi… bet kiek galima dairytis… ima kapstytis… Iš ko?

         Visi jie, išminčiai,  Markso kūdikiai, marksizmu aplipę, marksizme lyg „Moment“ klijuose išsimaudę, gramdosi, tėvužį neigia, giminystės išsigina. Markso įžvalgų ketvirtaeilių išvadų trečiaeiles išvadėles – kad užsakovui patiktų maloniai iškraipę –  kaip didžius savuosius atradimus kiša… kišo?  Pačiu laiku H. P.Minskį atkapstė – tas tai jau Markso iki ausų prisiskaitęs, tad gelbėtojas šviežias… neilgam. Et, nauja sunku sugalvoti.

         Planavimas negerai. Autoritarizmas – gerai, išgelbės. Aha, proletariato diktatūra.

         O „natūralus kapitalas“? Va čia tai  XXI amžiaus neregėta negirdėta naujiena! Masių kapitalizmas, ir viskas visiems ok.

         Kita idėja ne menkesnė – kapitalizmas ekologinis. Kas, kaip, pro kur jį pagimdys – apie tai suksim galvas, kai baigsis pradinio pliurpimo fazė.

         Aplinkosauginė  DIMENSIJA  – štai žodeliai du, kur išves mus į Saulės Miestą, tai ne kokia įgrisusi  „visuomeninė formacija“…

3

 

4

         Žodelių spaudimas didis. Paulauskas regis atsilaiko, o štai filosofą Mefistą žiauriai yra kankinę 3xpost traukuliai. Su mūsų tema Mefistą sieja jo didis straipsnis gal trijų šimtmečių klausimu – Kristaus nebuvo! Iš kur toks dėmesys senutei naujienai? – Iš atkakliųjų nekaltybei pavojingos taikiųjų pozicijos.

5

Fernando Arrabalio „El árbol de Guernica“.

O ką nesitaikstantys religininkai? Šie kartoja tą patį, ką išjuokia klasikiniai marksistai, marksizmo erezijas triuškindami:  marksizmas prasmego paskui Sovietų Sąjungą… ir t.t., – tai nesyk aptarta.  O išties – juk pastarieji 200 metų sapiens istorijos (bet ir 200 šimtmečių) – vienas ištisas Markso įžvalgų tikslumo įrodymas bandymais. Gal ryškiausias pavyzdys – TSRS gimimas kančiose ir žlugimas konfuzijoj. Ir tampo tą TSRS, lyg kuolu nepersmeigtą vaiduoklį.  Kitas argumentas: marksizmas – pseudoreligija, – čia tai jau plačios pievos įvairiausiems pypkės nuo cibuko neskyrimams. Žinoma, ne dorovinio panašumo pagrindu, kaip mato taikieji. Aršiųjų religininkų pozicija silpna, matyt juos taikieji prisitrauks.

            Taikieji, štai mūsų Klebonas, remiasi doroviniu – psichologiniu didžiųjų ideologinių judėjimų turiniu ir likimu. Kristaus ir komunizmo šūkis tas pats – pasaulį seną… nauja žinia…  XX amžiuje ne iš vienos nemokytos kaimietės girdėta: Jėzus Kristus – tikriausias komunistas. Taigi taip galvoja ir mokytas Klebonas.

            Ir tai ne analogija, o tiksliai ta pati religinių judėjimų istorijos schema. Suskaičiuokite krikščionybės erezijas, – tai kažkas link google… O marksizmo? – Lygiai tas pats, ir vis daugėja, ir tas pats Mefisto ten savo gan komišką vienetą yra pridėjęs.

            Bažnyčiai prireikė 400 metų žygiui iš katakombų į purpurą. Marksizmui pakako metų pusšimčio, ir pasiekta daugiau: vienam gale Mao, Fidelio ir pan. linija, kitam gale Keysio, Friedmano, Minskio ir pan. linija. Po šimtmečio „Atkaklieji“ jau lieka konservatyvi erezija, ir dialektika tokia, kad tikrasis natūralus idėjinis jų sąjungininkas – Klebonas. Juk klebonas taip pat už marksizmo vystymą, tik krikščionišką, o ne už fragmentų modifikaciją į nežinia ką, praktiškai – į kryptingą modifikaciją liberiop. Klebonui sekasi, kad jisai  be šventimų, o tai gautų jis nuo Vatikano, – kaip savo laiku teko Meistrui Ekhartui, T. de Šardenui ir kitiems. Regis, pats Akvinietis ne visai be priekaišto.

             Klebono  reikšmės ir Paulauskas neneigia. Ir sako: „Krikščionybė politikoje neturi jokio atsinešto ar imanentiškai būdingo turinio, ji pavaldi bet kokiems tikslams, kurie tilps į jos formas, o telpa tenai tikrai daug…“. Būtent, o į marksizmą telpa dar daugiau ir dar prieštaringesnių dalykų – tą marksizmo istorija ir rodo. Taip ir turi būti – dar daugiau telpa į matematiką abejingą.

            Taigi.  Bandykim, sugebėkim skirti Š… nuo Bandelės.

6

Pagal Fernando Arrabalio „El árbol de Guernica“.

Autorius: Algmar

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code