Jei marksizmas esmingai klaidingas, ginčytinas bei atmestinas

akiniai/…/ perėjus nuo teorinio klausimo, kas nutiko Marxo pranašystėms, svarstymo, prie praktinio klausimo, ką reiškia ar galėtų reikšti būti marksistu nūdienos Vakarų pasaulyje, ir palyginus su tuo, ką reiškė savo teorijų laikymasis pačiam Marxui. Marxo teorija buvo skirta informuoti ir vadovauti veiksmams partijos ir klasės, atsiradusios visuomeninių darinių dėka, suvokiamų tik pagal jo teoriją. Teorija turėjo teikti viziją ir aiškiai apibrėžti politinę ir moralinę laikysenas, kurios buvo primestos individams jų užimamos padėties socialinėje sistemoje. Teorija tikrai nėra nuomonių rinkinys, kurį individai gali arba ne pasirinktinai priimti. Tačiau būtent tuo tapo marksizmas: rinkiniu „pažiūrų“, niekaip organiškai nesiejančių su individo visuomeniniu vaidmeniu ar tapatybe, juo labiau su jo realia padėtimi klasinėje struktūroje. O toks tapdamas, marksizmas imtas „praktikuoti“ tiksliai taip, kaip moderniose pasaulietiškose visuomenėse praktikuojami religiniai įsitikinimai. Kaip religija virsta privačia talismanine pagalba individui orientuotis kasdieniniame gyvenime, panašiai nutinka ir marksizmui. Hegelis sakė, kad laikraščio skaitymas moderniam žmogui tapo ryto maldos ekvivalentas ir pakaitalas. Moderniam radikaliam intelektualui laikytis marksistinių pažiūrų dažnai savotiškai atitinka laikraščio skaitymą, o laikytis tam tikrų teologinių įsitikinimų – savotišką maldos praktiką. Kodėl būtent šitaip, paaiškės, ėmus kalbėti nebe apie marksizmo esminį teisingumą, o apie jo klaidingumą tvirtinančiuosius.

Visada užteko pagrindo atmesti tą ar kitą marksizmo pusę, tačiau įdomu, kokiu būdu marksizmo atmetimas paprastai suponuoja atmetimą galimybės susidaryti bet kokią pasaulėžiūrą, turinčią marksizmo elementų. Ne tik atsisakoma Marxo moralinių požiūrių, praeities istorinės analizės ar ateities tikimybių, atsisakoma ir bet kokios doktrinos galimybės, kuri susietų moralines nuostatas ir įsitikinimus apie praeitį su tikėjimu ateities galimybe. Šitokios priešpriešos centras yra liberalusis įsitikinimas, kad faktai yra vienas dalykas, o vertybės kas kita – ir kad abi sritys logiškai viena nuo kitos nepriklausomos. Šis liberalų tikėjimas sustiprina tiek krikščionybės, tiek marksizmo liberalųjį atmetimą. Individas, kuris liberalui yra visų vertybių šaltinis, neišvengiamai yra pats sau vertybių įstatymdavys. Individo autonomija išsaugoma tik tuo atveju, jei jis suvokiamas kaip tas, kuris pasirenka savo galutinius principus, neapribotus jokių išorinių svarstymų. Tačiau tiek marksizmui, tiek krikščionybei vien tik atsakymas į klausimus apie gamtos ir visuomenės prigimtį tegali suteikti pagrįstą atsakymą į klausimą: „Bet kaip aš turėčiau gyventi?“ Mat pasaulis taip sukurtas, kad atrasdamas dalykų sąrangą, drauge atrandu savąją prigimtį ir tikslus, kurių tokios būtybės kaip aš pats privalo siekti tam, kad netaptų tam tikru būdu nuspėjamos nevilties aukomis. Todėl prigimties ir visuomenės pažinimas yra pagrindinė priežastis veikti.

[Maclntyre Alasdair. Marksizmas ir krikščionybė. Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas. 2012. P. 128, 129]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code