Vilkas ir Vitgenšteinas (I dalis)

z b vilk

Skaitant savo tekstų komentarus dažnai sukirba toks nerimas, nuojauta,
kad ne tik poezijoje, bet ir kasdieniuose pasikalbėjimuose žmonės taip 

                                          skirtingai interpretuoja pasakytus žodžius, jų tikslą…

                                                   Gal tai kalbos prigimtis. Veltui Witgenšteinas mėgino ją patobulinti.

                                                                Kamilė Asadauskaitė


Girios takelių sankryžoj, miško aikštelėj, stovėjo priešais netyčia susitikę vilkas ir žmogus. Taip kaip tvėrėjo leisti – vilkas sezoniniais kailiniais, o žmogus nuogas. Matykim jį su strėnų raiščiu ar turkiškais trusikais, ta sapiens vėliava. Vilkas turėjo su savimi savo ginklus ir įgūdžius, ir patirtį, ir drąsą. Tą patį turėjo ir žmogus, tik iš ginklų – konceptualųjį vien, protą. Nebuvo susirengęs medžioti.

Vilkas jautėsi tvirtai. Sutiktą padarą gal buvo jau pažinęs. O gal per šimtą tūkstantmečių jau genuose tvyrojo įrėžta kartų patirtis – šio menkailčio tvarinio nuogumas apgaulingas. Tad vilkas buvo pasiruošęs viskam, budrus, bet gan ramus.

Įvykis užklupo žmogų be įrankio. Iš loginio proto kairiajam pusrutuly beveik nebuvo naudos. Impulsas, net ne mintis – ginklo rankoj… lazdos. Gal sliuogt įmedį? Katinas tą tobuliau atliktų. Dar blykstels pasaka, senių sekta prie laužo – ranką vilkui gerklėn… Štai čia spės perspėt logika – sėkmės tikimybė jau labai maža. Kiek naudingesnė patirtis apie reakcijas. Žiūrėti vilkui į akis ar nukreipti žvilgsnį?

Tokios mintys – be žodžių, blyksinčiais vaizdais – skriejo ir blaškėsi žmogaus galvoje. Lygiai taip pat, tiktai ramiau, savo bežodine(?) logika svarstė ir vilkas. Jisai laisviau naudojosi intuicija. Du lygiateisiai broliai, gamtos sūnūs, stovėjo take. Laikais šiais, arba anais, kai sapiens nebuvo dar užuteršęs planetos. Tąsyk broliai prasilenkė, išlaikydami pagarbą vienas kitam.  Tylios akimirkos buvo vertos valandų žodingo disputo.

Abidvi veislės po šiai dienai vienodai jaučia kūno poreikius, ir lygiai jų sielos trokšta laisvės, meilės ir ramybės. Žmonės, išradę meną, subtiliau jaučia jutimų ir jausmų niuansus. Keli iš šimto – subtiliau? Bet ir tie niuansai dar neištirti, nei kas nors įrodyta. Štai katinas iš tamsaus sodo šešėlių išėjo į saulėtą pievą. Nuo įspūdžio net prisėdo, nejuda. Matau – jaučia saulę ir gyvybę kaip ir aš. O vakare jis sėdi ant sandėliuko stogo, žiūri į saulėlydį, aiškių aiškiausiai – kontempliuoja.

O šunų portretai. Ar daug ten pamatysi sukčių, išpurtusių biurokratų snukių?  Tie snukiai – sapiens veislės privilegija. Panašūs šunų veidai – nebent sapiens išvestų išsigimusių veislių, bet ir ten matom, kad šuns siela daug gražesnė už veidą. O dar gražiau, kur visi gražūs:

z bb2 vilk ir

Jausmo, vaizdų, o ne kalbos lygyje ir nesusikalbėjimų šaknys. Kalba tik įrankis, toks kirvis, tik dar universalesnis. Kirvis per milijoną metų nugludintas, ištobulintas, pagal amatus modifikuotas. Bandyk, patobulink… Nebent sau asmeniškai malonesnį įrankį pasidarysi… arba įmantrią nesąmonę sutversi.

Hejerdalo komanda kankinosi, kol perprato patirties nugludinto kūrinio – balzos plausto subtilybes. Arba, mūsų kraštų dviejų dalių rogės, skirtos rąstams arkliais iš miško vežti. Viskas ištobulinta, tik mokėk naudoti. Panašiai ir moderniõs technikos kai kurie sprendimai. Bet vis tiek tobulinam, o  tobulinimo riba neaiški, – ir kalbos tobulinimo. Balzakas rašė apie pertobulintą paveikslą.

 

Autorius: Algmar

Vilkas ir Vitgenšteinas (II dalis)

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code