Mintys po Larso von Triero filmo premjeros Scanoramoje

Jei paklaustų, ar patiko naujasis Larso von Triero filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. TheHouse That Jack Built) ir atsakyčiau „taip“, sentimentalios humanistinės daugumos būčiau nesuprasta ir apšaukta psichopate. Visgi negaliu ištarti „ne“. Kodėl?

Pirma, filmas labai realistiškas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina. Tačiau žmonės kasdien minta mėsa, kuri yra ne kas kita, kaip ta pati lavoniena, tik kitos, gyvūniškosios kilmės. Kasdien atlieka tuos pačius ritualus – medžioja, diria kailį, šaldo, marinuoja, kepa, verda ir etc. Bet į pragarą už tai nepatenka. Herojus daro lygiai tą patį, tik pasirinkti objektai – jo gentainiai.

Antra, jei smerksime filmą už neišpasakytą žiaurumą, agresiją, psichopatiškumą, nebus objektyvu, nes didžioji masinė kino industrija transliuoja analogiško elgesio formas. Von Trieras atlieka tą patį – sulėtintai, su daugybe agonijos detalių ir intensyviau. Kas smarkiai mums trenkia per sensomotoriką.

Trečia, galime kelti klausimą: kodėl herojus taip elgiasi?

Jo didžioji dilema: ar jis inžinierius, ar architektas? Ar jis muzikuoja, ar pats kuria muziką? Kas jis – didysis materijos demiurgas ar dar tik vienas atlikėjas-„kūnas“?

Rekomendacija būsimiems žiūrovams: pamatyti visą filmą; po įtemptų epizodų, neišeiti iš kino salės; bandyti reflektuoti pateikto siužeto visumą.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2018.11.10

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code