Filosofas A. Dainys: Pasaulis – save reguliuojanti sistema

”Angelofilų” žodį sugalvojau nešdamas tašes iš kambarėlio į automobilį Lietuvos pajūryje, ruošiantis važiuoti į Vilnių. Iš kart supratau, kad taip turėtų vadintis romanas, nors dar tiksliai nežinojau, kas bus jame rašoma. Miglotai įsivaizdavau angelofilų sektą, nors ši linija ir neįėjo į knygos galutinį variantą. Filosofijoje dabar man rūpi ”Didysis Visatos Žaismininkas“, „teogoninė vietovė“, poezijoje kalbu apie „Didijį Pasaulio Sodininką“, „ Didįjį Pasaulio Tapytoją“. Konceptai, raktažodžiai, sąvokos gimsta nesuplanuotai ir netikėtai…

Ar pritariate Leibnizo tezei, kad mūsų pasaulis geriausias iš visų pasaulių?

Esama didelės mįslės, kodėl yra kas nors, o ne niekas? Šį klausimą kėlė ir Leibnizas. Jo logika sako, kad tai, jog mūsų pasaulis yra, o visi kiti pasauliai tik galimi, verčia pripažinti, kad mūsų pasaulyje esama kažin kokio gerumo. Tiesa, Leibnizas buvo tikintis ir dėl to nepataisomas optimistas; be to jam buvo nesvetimos ir įvairios avantiūros. Teistinė hipotezė sakytų, jog tai, kad pasaulis sukurtas Dievo, nurodo, kad pasaulis yra tai, kas gera. Man labiau priimtina samprata būtų ta, kad mūsų pasaulyje esama tam tikros pusiausvyros. Ir ją galima įžvelgti tiek gamtoje, tiek žmogaus pasaulyje. Jei gamtoje neproporcingai padidėja kokios nors rūšies individų skaičius, iškart tarp jų pasklinda ligos ar padidėja jais mintančių gyvūnų populiacija, todėl ilgainiui tos rūšies individų skaičius sumažėja iki optimalaus ekosistemai skaičiaus. Amerikoje panašiai svyruojama tarp demokratų ir respublikonų valdžioje. Panašiai ir kapitalizmas yra save reguliuojanti sistema: kai bankai per daug išdavė nepagrįstų kreditų būstui įsigyti, įvyko ekonominė krizė ir bankai nustojo tai daryti. Todėl pasaulį perieš kelis metus ištikusi ekonominė krizė nėra joks įvykis, o natūralus kapitalizmo raidos tarpsnis. Ši pusiausvira ir tai, kad pasaulis yra save reguliuojanti sistema, liudija kažin kokį pasaulio gerumą. Tik gal kiek kitokį nei Leibnizo.

Iš kur pasaulyje atsiranda blogis?

Galbūt iš valios laisvės, kai žmogui yra leista elgtis savaip ir pažeidinėti etines konvencijas. Man priimtina samprata būtų ta, kad gyvenimas yra žmogaus išbandymas ir patikrinimas. Ir šiame išbandyme ir patikrinime žmogui suteikta valios laisvės galimybė tuo būdu, kad žmogaus elgesy nėra apibrėžtumo. Visada galima pasielgti vienaip ar kitaip. Visada žmogui yra palikta galimybė daryti blogį ir nusikalsti, kaip ir daryti gėrį.

Ar tikite, kad gėris visada laimi prieš blogį?

Jei sakyčiau, kad gėris visada laimi prieš blogį, būčiau nepataisomas optimistas. Bet pusiausvyra tarp gėrio ir blogio egzistuoja. Negali beatodairiškai daryti blogį, nesulaukdamas pasipriešinimo ar atoveiksmio. Kartais ta pati veikla, žiūrint iš siauros perspektyvos, atrodo kaip blogis, bet, žiūrint iš platesnės perspektyvos – kaip gėris. Tačiau aš netikiu gėrio ir blogio reliatyvumu.

Ar sutinkate su Aurelijaus Augustino mintimi, kad pasaulyje blogis yra vienodai būtinas kaip ir gėris, nes suteikia galimybę žmogui rinktis?

Tikrai nemanau, kad žmogaus uždavinys gyvenant gyvenimą yra rinktis. Kaip pasakytų Jungo krypties psichologai, žmogaus uždavinys yra realizuoti savo asmeninį archetipą arba kaip pasakytų vienas populiarus rašytojas – žmogaus uždavinys yra „įgyvendinti asmeninę legendą“. Archetipas ar keli archetipai, kuriuos žmogus realizuoja, gyvendamas savo gyvenimą, jau patys savo vidine logika įtraukia kovą tarp gėrio ir blogio. Tad esama dar fundamentalesnio lygmens už pasirinkimo problemą. Pasirinkimo problema yra antrinė atžvilgiu asmeninio mito, kurį žmogus gyvena. O asmeninių mitų mes nesirenkame, nes jie mus pasirenka.

Leibnizo nuomone, kuo dvasia tobulesnė, tuo labiau ji yra motyvuojama gėrio ir tuo yra laisvesnė. Kaip manote, ar egzistuoja pasaulyje idealūs žmonės?

Galbūt pasaulyje egzistuoja žmonės, siekiantys tobulumo. Wittgensteino biografija liudija, kad jis siekė būti tobulas žmogus, nors tokiu iš tiesų ir nebuvo. Tačiau jo kova su savo netobulumais padarė tai, kad jo biografija ne mažiau vertinga nei jo filosofija. Tačiau, išties, esama tokių žmonių ir kūrėjų biografijų, kai, skaitant jas, dvelkteli aukštesne tikrove. O kasdieniame gyvenime be abejonės idealių žmonių nėra: visi turi trūkumų, todėl didysis gyvenimo uždavinys yra tai su meile tai iškęsti ir nesipykstant atleisti. Ir visų pirma, – atleisti sau.

Ar angelai iš tiesų egzistuoja? Jei taip, koks Jūsų angelas sargas?

Tai labai subtilus reikalas, kai reikia pačiam žmogui pajusti. Tačiau manau, kad esama nematomos rankos, kuri žmogų apsaugo ar nukreipia gyvenimą kita kryptimi. Esu parašęs knygą apie bendravimą su angelais, ir man artimieji sako, kad prisijaukinau angelus ar angelą saragą: kartais atrodo, kad susiklostė padėtis be išeities, bet vėliau, tarsi įsikišus neregimai rankai, viskas išsisprendžia į gerąją pusę.

Esate savito, paradoksalaus žodžio “angelofilai” autorius. Ar tai vienas iš jūsų filosofinių konceptų? Kokių dar esate sugalvojęs sąvokų?

”Angelofilų” žodį sugalvojau nešdamas tašes iš kambarėlio į automobilį Lietuvos pajūryje, ruošiantis važiuoti į Vilnių. Iš kart supratau, kad taip turėtų vadintis romanas, nors dar tiksliai nežinojau, kas bus jame rašoma. Miglotai įsivaizdavau angelofilų sektą, nors ši linija ir neįėjo į knygos galutinį variantą. Filosofijoje dabar man rūpi ”Didysis Visatos Žaismininkas“, „teogoninė vietovė“, poezijoje kalbu apie „Didijį Pasaulio Sodininką“, „ Didįjį Pasaulio Tapytoją“. Konceptai, raktažodžiai, sąvokos gimsta nesuplanuotai ir netikėtai. Negali pasakyti: šiandien sugalvosiu naują konceptą ir jį sugalvoti. Man patinka šokinėti iš vieno žanro į kitą, pvz., filosofijos vyną supilti į literatūros vynmaišius ir, atvirkščiai, literatūroje išgrynintas prasmes sufilosofinti. Todėl galbūt „angelofilai“ virs ir filosofiniu konceptu.

Kaip apibūdintumėte Filosofo Dievą ir religinį Dievą? Kuo jie skiriasi, o galbūt panašūs?

Manau, kad Jie turėtų radikaliai skirtis, kaip Spinozos Dievas skyrėsi nuo jo epochos judaistinio ir krikščioniško Dievo. Filosofas savo pareigą visuomenei išpildo tada, kai atsižvelgdamas į savo laiko iššūkius, kuria į nieką nepanašaus Dievo teorijas. Aišku, tokį filosofą religijos žmonės gali apkaltinti erezijų skleidimu, tačiau filosofas, manau, neturėtų būti religijos žmonių tarnas. Filosofas, kurdamas Dievo teoriją, turėtų apnuoginti religijos žmonių Dievo sampratos prietaringumą ir iš savo Dievo sampratos pašalinti visus prietarus, kuriuos galima pastebėti jo epochoje.

Dažniausiai žmogus siekia malonuomo ir vengia kančios. Koks Jūsų didžiausias malonumas?

Būnant geros nuotaikos, vaikščioti gamtoje, užrašinėjant į galvą atėjusias mintis. Manau, kad geriausi dalykai prašomi vaikščiojant, o ne sėdint prie rašomojo stalo. Tai žinojo Aristotelis ir Nietzsche.

Tobula knyga? Are sate tokią skaitęs? Tobulas – filmas? Spektaklis? Muzikinis kūrinys? Esate tokius atradęs?

Man tobulas romanas – Patricko Süskindo „Kvepalai“, tobulas eilėraščių rinkinys – Baudelairo „Piktybės gėlės“, tobulas filmas Larso von Triero „Dogvilis“, tobulas muzikinis albumas The Cure „Disintegration“, tobula filosofijos knyga – Wittgensteino lietuviškas „Rinktinių raštų“ leidimas, kur Russello pratarmė, „Traktatas“ ir „Tyrimai“ sudėti drauge. Taip kaip pageidavo pats Wittgensteinas, kad „Tyrimai“ būtų leidžiami kartu su „Traktatu“. Tobulas spektaklis – pastatytas pagal Calderono pjesę „Gyvenimas – tai sapnas“.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.01.27

Dr. Augustinas Dainys (g. 1972) Vilniaus universitete baigė filosofijos studijas ir apgynė daktaro disertaciją apie Wittgensteino ir Heideggerio kalbos sampratas. Dėsto filosofiją Lietuvos edukologijos universitete. Filosofinio romano „Angelofilai: trys istorijos apie sielos alchemiją“, poezijos knygos „Akys girdi sielagėlę“, leidinio apie šiuolaikinę Lietuvos filosofiją „The Main Paradigms of Contemporary Lithuanian Philosophy“, tekstų, publikuotų kultūros savaitraštyje „Šaurės Atėnai“ ir kitur, autorius.

Foto: kadras iš filmo, Wim Wenders „Wings of Desire” (1987)