Sapnas apie deskripciją

paveikslelis

Tuo metu kai „aš“ didesne dalimi miegojo, smegenys intensyviai dūzgė ir audė mintį apie deskripcijos ir kritinės analizės vertę. Pradėjo nuo lango ir rėmo metaforos, pamėgtos kino teoretikų. Langas – tai dokumentika arba fenomenologinis kinas, rodantis gyvenimą, tikrovę, kiek tai apskritai įmanoma, taip, kaip tasai yra, kas, bet kokiu atveju, gali būti apibrėžta dar ir kaip priešingybė paveikslui, rėmeliams, kuriuose vaizdas dirbtinis, sukonstruotas. Čia geras pavyzdys įvairūs fantastiniai filmai, kurie kartais, beje, pateikiami kaip atspindintys tikrovę ir nieko bendra su fantastika neturintys.

Taigi, deskripcija, aprašymas, tai fenomenologija, reiškinių fotografavimas, o sąvokų jungimas ir skaidymas jau yra montažas ir dirbtinis konstravimas. Kartais tai kūrimas to, ko nėra arba kūrimas to, kas šiaip gal kažkur, kažkada ir atsirastų, bet negreit, ar buvo, bet ne čia, ne dabar. Tai savotiška „pagalba“ tikrovei, ramentas, mašina, avansas arba skola…

Deskripcija arba tiesiog reiškinių aprašymas mano sapnuojančioms smegenims pasirodė tauresnė veikla, labiau sąžininga, o tas analitinis montažas labiau priminė melą, spekuliaciją, juk taip ir vadiname – spekuliatyvusis mąstymas. Suvirpini vandens paviršių, užburi žmogaus akį gražiais vaizdais, susižavi siela atsiliepdama į tobulybės šauksmą, o po to paaiškėja, kad viso to nėra, apgaulė ir klasta – miražas. O ką veikt tokiai sielai, kuri akies krašteliu regėjo dangų arba vaikui, paragavus užjūrio gardumynų? Juk po to rupi duona jau nebemiela.

Turbūt taip ir gimsta priklausomybė nuo filosofijos, menų ar ramentų, nuo užjūrio saldainių… Ir paradoksalu, patenkame į užburtą ratą, kuo labiau alkanas esi, tuo labiau tos seilės varva visus tuos sintetinius gardumynus pamačius ir tada tampi dar labiau alkanas, dar labiau apgautas… Ir tik sąžiningai dirvą ariantis, sėjantis, duoną kepantis bus išties sveikas ir sotus, tad saldainių neieškos, nebent pramogai, kai nėra visai ką veikti, bet ar taip nutinka?

Kita vertus, jei jau tik ir liko nuodų taurė, kaip Sokratui, juk būna ir taip gyvenime, ar tiesiog sunkios ligos ir įvairių kitų tragedijų atveju, tai ar kas supyks jei ta taurė ar karti piliulė taps kiek saldesnė? Ar kas teis už tai, kad sudirginsi tas regos, lytos, skonio ar kvapo jusles labiau nei tai daro gyvenimo situacija?…

Bet jei tais visais sintetiniais smagumais svaiginasi iš dyko buvimo drūtas ir sveikas žmogus? Beje, tą darome mes visi, kiekvieną dieną… Tai kyla tada klausimas, ar čia dėl to, kad esame vidumi skurdūs ar kad būties dirva tokia rūgšti, kad jokio tikresnio daigelio nepavyksta išleist? Nežinau…

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code