2014 m. rugsėjo 17 – spalio 9 d. LEU Lituanistikos fakultete vyko Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos paskaitų ciklas pavadinimu „Kaip skaityti eilėraštį (Jurijaus Lotmano poetika)“. Tai poezijai, rusų literatūrai, semiotikai ir kultūros fenomenų analizei skirtas kursas, paįvairintas lektoriaus asmeniniais atsiminimais, istorijomis, anekdotais bei eilėraščių skaitymais. Aštuntoje savo paskaitoje, atsimindamas M. Cvetajavą ir jos biografijos faktus, T. Venclova pamini filosofo Vosyliaus Sezemano sūnų, Dmitrijų Sezemaną, vėliau emigravusį į Vakarus, kuris dažnai buvo kviečiamas į įvairius pobūvius Paryžiuje. Žymaus filosofo sūnus teigė besijaučiąs kaip paskutinis Titaniko keleivis, vis dar atsimenantis ir galintis kažką papasakoti apie garsius jo laikmečio žmones, kurių jau nebėra gyvų. Tuomet dilgtelėjo mintis, kad priešais mus stovintis lektorius yra lygiai toks pat Titaniko keleivis, kalbantis jau užmarštin nugrimzdusios epochos balsais, asmeniškai pažinojęs Brodskį, Pasternaką ir kitus pasaulio scenoje ryškiai žibėjusius kultūros grandus. Galbūt todėl, paskaitų ciklą vainikavusiame autoriniame jo kūrybos vakare „Atokvėpis užtruko neilgai…“, rašytoja Vanda Juknaitė tyliai liejo ašaras, parimusi į draugės petį. Tai buvo neįprastos paskaitos, pirmose eilėse sėdėjo jau žili studentai, kurių dauguma patys buvo dėstytojai, poetai, rašytojai, literatūrologai ar filosofai…

Quercus macranthera, Caucasian Oak, close view of two acorns and leaves of tree. --- Image by © Paul Tomlins/http://www.eyeubiquitous.com/Eye Ubiquitous/Corbis

Žinomą frazę, jog grožis išgelbės pasaulį, remiantis T. Venclova, galima būtų interpretuoti taip, kad menas – tai iššūkis, atsvara entropijai, chaosui. Formalistų, taip vadinama deautomatizacija, stereotipų pašalinimas, kai daiktai tarsi nusiplėšia kaukes, sudarytų iš aplink juos prilipusių mūsų suvokimų, ženklų sistemų, kai daiktai matomi tarsi pirmą sykį. Tai yra pirmas geros literatūros požymis arba kūrybiškumas, kurio dėka chaosas prijaukinamas ir integruojamas.

Semiotiškai analizuojamas tekstas gali būti ne tik eilėraštis, romanas, bet ir paveikslas, filmas, pagal tam tikras taisykles organizuotas kraštovaizdis, paradas ar net karo mūšis. Kartą, iškilus klausimui ar seksualinis aktas yra tekstas ar ne, kaip pasakoja T. Venclova, jis net susiginčijo su J. Brodskiu. Brodskis teigė, kad jokiu būdu ne, o T. Venclova sakė, kad kiek tame yra tam tikro ritualo ir taisyklių, tiek tada tai yra kalba ir tekstas. Taigi, paskaitų metu aptariami analizės metodai, tikėtina, tinka ne tik poezijos tyrinėjimams, bet ir platesniam taikymui. Bet kuriuo atveju, tai gali būti įdomus iššūkis, smagus eksperimentas, išmėginant juos naujuose kontekstuose.

Remiantis Lotmanu, kultūra yra įvairiausių tekstų gausybė. T. Venclova skirsto teksto skaitymą į mikro ir makro lygius, tai jo autorinės sąvokos – mikro ir makro skaitymas. Makro skaitymas – tai teksto perskaitymas kitų tekstų fone. Kalbėdamas pusiau juokais, A. Venclova sako, kad jei mėgintų kurti aksiomatinę literatūros teoriją, jos pagrindas būtų teiginys, jog kiekvienas tektas iš kieno nors pavogtas. Tai yra, tekstas visada turi kažkokį subtekstą, ankstesnį tekstą. Vienas iš žymiausių dabarties literatūrologų, dirbęs Konstanco universitete, Igoris Smirnovas, rusų emigrantas, išsakė mintį, kad niekada nebūna taip, jog tekstas turėtų tik vieną subtekstą (pirmtaką), visada būna mažiausiai du, kuriuos jisai suartina. Tarp tų dviejų subtekstų atsiranda dialogas, naujas tekstas. Kitaip sakant Hėgelio tezė, antitezė ir sintezė čia pasirodo nauju amplua.

Pagal Jurijų Lotmaną, tekstams būdingi šie keturi bruožai: materialinė išraiška, tekstas turi ribas, jis gali integruotis į kitus tekstus, kas pasireiškia kaip intertekstualumas, gebėjimas sąveikauti su aplinka, struktūra, tekstas turi savo lygmenis, tekstas turi būti ne homogeniškas.

Šeši komunikacijos akto elementai

Romano Jakobsono (1896 – 1982) komunikacinio akto ir komunikacijos funkcijų modelis turi šešis elementus kurie sąveikauja tarpusavyje. Kiekvieną elementą atitinka tam tikra funkcija.

funkcijos

Pvz., patį kontaktą atitinkanti, vien tik fatinė funkcija, gali pasireikšti kada papūga bendrauja su žmogumi, tai tik fatinė funkcija, prasmės, turinio tame nėra arba kai mes atsiliepiame telefonu ir sakome „alio“, kažkas atsiliepia mums irgi „alio“, tuo metu jokio turinio neperteikiame. Visos tos funkcijos sieja komunikatą su kažkuo, kas yra už komunikato ribų, o poetinė funkcija sieja komunikatą su juo pačiu. Poetinė funkcija suteikia komunikatui papildomą organizuotumo laipsnį, kas padeda priešintis entropijai, informaciniam chaosui ir garantuoja kultūros vienovę.

Poetinis tekstas stengiasi užsidaryti savyje, siekia, kad liktų tik viena poetinė funkcija, to siekė dadaistai, siurrealistai. Tai kraštutinis atvejis, kada poezija darosi nebe paskaitoma. T. Venclovos nuomone, poezija kuri yra vertingesnė, be poetinės funkcijos sau pasirenka dar kurį nors partnerį, iš tų kitų funkcijų ir tas tango šokamas dviese, taip sakant. Jei poetinė funkcija partneriu pasirenka adresantą, gauname romantinę poeziją kuri išreiškia jausmus, jei pasirenka adresatą, tada būtų didaktinė klasicistinė poezija kuri stengiasi žmones kažko išmokyti (K. Donelaičio „Metai), taip pat tai galėtų būti propaganda. Jei pasirenkama, kaip partneris, konteksto funkcija – gauname naratyvines poemas kurios kažką pasakoja. Jei partneriu pasirenkama metalingvistinė funkcija, kai nagrinėjamas kodas, gauname Prano Morkūno eilėraštį „Šaipėrantas“. Kai pasirenkamas kontaktas, tai B. Okudžava ir tiesiog visa dainuojamoji poezija bei taip vadinamas popsas. Taigi, literatūrą, o ir turbūt tekstus apskritai galima skirstyti ir pagal tai, kokį partnerį sau pasirenka poetinė funkcija.

Kalbant apie mikro skaitymą, teksto lygmenys, šiuo atveju literatūrinio, prasideda nuo stambių darinių, sakinių sandaros, sintaksės, pereinat prie morfologijos, rimo, ritmo, archisemos ir semos lygmens. To labai detaliai nesinori nagrinėti, dėl milžiniškos informacijos apimties, tad apsiribosime tik įdomesniais atvejais.

Tonalinis balansas

Garsas virsta erdve, formuoja tam tikrą nuotaiką, yra tarsi gyvybės srovė iš kurios formuojamas tekstas, kūnas. Egzistuoja literatūrologinis metodas, skirtas nustatyti eilutės arba viso posmo tonalumą:
„i“ aukštas balsis (+2)
„e“ žemėja (+1)
„a“ – (0)
„o“ – (-1)
„u“ – (-2)
Suskaičiuojame, kiek eilutėje yra balų. Dažnai, kur kalbama apie pakilimą, balansas teigiamas, o kur kalbama apie kritimą – minusinis1. Pavyzdžiui:

tb.himnas

Paskaičiavus viso himno tonalinį balansą gauname 29 iš 102 galimų arba 28 % iš 100 galimų. Palyginimui, Lietuvos TSR himno tonalinis balansas yra 47 iš 162 galimų arba 29 %, TSRS himno tonalinis balansas neigimas, t. y. -1 iš 218 galimų, tik penktas stulpelis iš visų šešių yra su teigiamu balansu:

Soviets Landing on Unknown Planet --- Image by © Found Image Press/Corbis

В победе бессмертных идей коммунизма
Мы видим грядущее нашей страны,
И Красному знамени славной Отчизны
Мы будем всегда беззаветно верны!
Bendras posmo balansas +16.

Dabartinės Rusijos Dabartinės Rusijos himno tonalinis balansas 12 iš 224 arba 5 %, trys posmai su teigiamu, o trys su neigiamu balansu, išsidėsto tokia tvarka: pirmas +, antras -, trečias +, ketvirtas -, penktas +, šeštas -. Visais atvejais posmas su „–„ ženklu yra priedainis, t. y. tas pats posmas (-3), o daugiausiai surenka penktas posmas, +9.

Широкий простор для мечты и для жизни (4)
Грядущие нам открывают года. (-2)
Нам силу даёт наша верность Отчизне. (4)
Так было, так есть и так будет всегда! (3)

Neigiamas antros eilutės tonalinis balansas tarsi perša mintį apie šio teiginio nesėkmę, apie šalies susitraukimą ar teritorijos mažėjimą , t. y. apie atvirkštinį veiksmą teiginiui „Широкий простор для мечты и для жизни“. Tai yra dabar, bet ateityje, „Грядущие … года“ (-2), nebus augimo. Bet kuriuo atveju, šis tonalinio balanso skaičiavimas mėgėjiškas, apytikslis, o iš to plaukiančios interpretacijos yra spekuliatyvios.

Kita vertus, ir pati balsių suskirstymo seka, į aukštus ir žemus, gali būti kvestionuojama. Romano Jakobsono ir Lindos Waugh (2002) išsamioje studijoje „The sound Shape of Language“, minima, jog psichologiškai garsas /a/ siejamas su tam tikromis infantiliomis ekspresijomis, /u/ – su pilnatvės apvalumo pojūčiu, o /i/ tarsi opozicija, garsui /o/, nes nurodo į kažką mažytį, pvz., žodelių dip ir dop atveju. Jie mums visai bereikšmiai, tačiau paklausus kuris labiau apie kažką didelį, o kuris apie kažką mažą – didelių abejonių nelieka. Kalbant konkrečiai apie balsių aukštį, kaip apie fizikinį parametrą, galima prisiminti taip vadinamą „kalbos bananą“. Pavadinimas kyla dėl garsų išsidėstymo diapazone formos. Garso dažnis lemia toną arba kitaip tariant garso aukštį. Kuo didesnis virpesių dažnumas, pasikartojimų intensyvumas, per tam tikrą laiko tarpą, tuo aukštesnį garsą girdime. Dažnis matuojamas hercais (Hz), 1 Hz lygus vienam virpesiui per sekundę.

Speech_Banana

Akivaizdu, jog lyginant fizikinius balsių/fonemų dydžius su T. Venclovos minima gradacija atsiranda neatitikimų. Kita vertus, T. Venclova mini, jog jo balsių lentelė pasitvirtina tūkstančiuose atvejų, kai kalbama apie kilimo arba kritimo veiksmą, taip pat jo knygoje yra nuoroda į L. G. Jones (1965) „Tonality structure ir Russian verse“ straipsnį, kur šis klausimas aptariamas detaliau.

Analizuojant tonalinio balanso metodą, iškilo vaizdinga analogija socialinėje sferoje, jei optimistams ar tiesiog žmonėms su teigiama nuostata į gyvenimą priskirtume (+1), o pesimistams (-1), galėtume išvesti vienos ar kitos bendruomenės tonalinį motyvacijos balansą, lygiai taip galėtume paeksperimentuoti su komunikabilumo, savikontrolės, moralės ar kitom duotybėm, kas gal būt net leistų prognozuoti vienos ar kitos bendruomenės, institucijos, organizacijos ar net visos šalies raidos vektorius. Pvz, jei moralė, tai vertybių sistema arba, kitaip sakant tikslų sąrašas, motyvacija – energija, o išsilavinimas – reikiamos kompetencijos tikslams pasiekti, tai pamatavę šiuos rodiklius galime nesunkiai sustatyti į formulę prognozėms.

Kaip pastebi T. Venclova, dažnai pasitvirtina J. Lotmano pasiūlytas trečiojo ketvirčio dėsnis. Jeigu tekstas sudarytas iš keturių dalių, sakykime – eilėraštis iš keturių strofų, tai trečioji dalis ypatingai aiškiai pažeidžia inerciją, kaip tik trečiojoje dalyje įvyksta lūžis, o paskui grįžtama prie ankstesniosios tvarkos. Horizontalų judesį pakeičia vertikalus ir panašiai.

Čia sunku neprisiminti K. G. Jungo ir jo aprašyto ketverybės archetipo. Ketverybės archetipą arba savasties archetipą išreikštą universalia ketverybe Jungas mini daugelyje vietų, štai jis, pavyzdžiui, rašo: „Traktate įvardintas miestas su keturiais vartais. Miestas su keturias vartais simbolizuoja pilnatvės (целосность) idėją; tai individas turintis keturis vartus į pasaulį, turintis keturias psichologines funkcijas, kurios vienaip ar kitaip yra savastyje. Miestas su keturias vartais yra nesugriaunama savasties visuma – nesąmoningo ir sąmoningo žmoguje vienybė.“2 arba „… paprastai pastebėdavau, jog žmonės linkę laikyti ketvertą jų pačių arba, tiksliau – kažko, esančio juose, simboliu. Jie jautė, kad šis simbolis glaudžiai susijęs su jais, panašiai kaip kūrybinis pagrindas, gyvybę kurianti saulė nesąmoningos psichikos gelmėse […] pritaikę lyginamąjį metodą […] galime daryti išvadą, kad simbolis , spontaniškai atsiradęs šiuolaikinio žmogaus sapnuose, reiškia tą patį – Dievą viduje […] pagrindinis krikščionybės simbolis yra trejybė, o nesąmoningos psichikos formulę sudaro ketvertas […] Nesunku nuspėti, kad ketvirtasis žymi velnią.“3

Taigi, tas lūžis arba trajektorijos pokytis gali būti pavadintas ir velniu, ir entropija, ir chaoso jėgomis ar tiesiog pokyčiu. Čia gražiai susišaukia ir F. Nyčės citata: „Velnias – tai tik Dievo dykinėjimas kas septintą dieną…“ (Nyčė, 2007, 131p.). K. G. Jungas, kaip žinia, buvo aistringas F. Nyčės gerbėjas nuo jaunų dienų. Ketverybės modelis neišvengiamai prikelia ir kitą J. Lotmano nagrinėtą temą, apie kurią kalba ir T. Venclova savo paskaitose, tai Kortų lošimas, kaip generuojantis mitą mechanizmas. Nėra paslaptis, jog kortos yra keturių rūšių: širdys, būgnai, vynai ir kryžiai. Tai hermetiška sistema, su savo griežta hierarchija, tačiau gyvenimui ją prikelia atsirandantis chaoso arba tiesiog atsitiktinumo elementas atsirandantis konkretaus žaidimo metu.

Kortų tema

Skull with Pilot's Cap and Goggles, memento mori, remember that you are mortal, have to die --- Image by © Found Image Press/Corbis

Savo straipsnyje4 savoką „tema“ J. Lotmanas apibrėžia kelių invariantų skaičiumi nuolat atsikartojančių įvairiuose siužetuose, skirtingose kultūrose, literatūros tekstuose, nuo seniausių laikų iki XX a. pasakojimų. Kalbant konkrečiau,kiekvienam tekste galime aptikti žodžius kurie dėl savo svarbos, dažno pasikartojimo apauga nusistovėjusiomis reikšmėmis ir situaciniais saitais. Tokie žodžiai gali kondensuoti savyje ištisus tekstų kompleksus ir įtraukti į pasakojimą jie ima plėtoti savarankišką siužetinę liniją, tokių pradų kovos eigoje siužetas gali gana stipriai deformuotis, tokius žodžius M. Lotmanas vadina pasakojimo „temomis“, kurios savo bruožais artimos „motyvui“. Vienos ar kitos siužeto realijos gebėjimas virsti tema priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia yra svarbi padėtis konkrečios kultūros sistemoje. Tokios realijos kaip „namas“, „kelias“, „ugnis“ kiaurai persmelkia bet kokios žmogiškosios kultūros luobą, įgydamos ištisus saitų kompleksus kiekviename jos epochiniame klode, gausiai prisisodrindamos asociacijomis tiek, kad įvedus jas į vieną ar kitą tekstą, išsyk susikuria daugialypis naujų siužeto variacijų potencialas. Svarbu ir tai, kad priklausomai nuo vienos ar kitos realijos prigimties, vienos gali modeliuoti pasakojimo erdvę („namas, „kelias“), kitos – bendruomenės struktūrą ( „paradas“, „palata Nr. 6“, „kalėjimas“), konfliktų prigimtį („karas“, „dvikova“, „žaidimas“).

Kortos – tai tam tikra kultūros realija. Kaip barokinėje epochoje pasaulis suvokiamas it milžiniška Dievo knyga, taip ir kortos, Kortų Žaidimas 18 a. pabaigoje, 19 a. pradžioje įgauna visuomenėje vykstančių procesų metaforos formą, tampa savotišku epochos mito kūrimo centru.

Что ни толкуй Вольтер — или Декарт,
Мир для меня — колода карт,
Жизнь — банк: рок мечет, я играю.
И правила игры я к людям применяю.5

Gyvenime ir žaidime susišaukiantys procesai pajungiami tam tikros logikos algoritmui, mechanizmui, kuris stipriai apriboja galimų veiksmų skaičių, filtruodamas situaciją, beribį impulsų skaičių suvesdamas į konkrečių veiksmų spektrą. Toks „filtras“ yra savotiškas kodas, šifruojantis konkrečias situacijas, tai mechanizmas paklūstantis F. Lyotardo aprašytam principui, kai „… didinamas output (nauja informacija ir patobulinimai), mažinamas input (sunaudojama energija).“6, kas yra nuolatinė technikos optimizavimo aksioma. Tokiu būdu stebime kaip dominuojantis naratyvas (Kortų Žaidimo analogija) aktyvuoja prognozavimo ir programavimo funkcijas.

Anagrama

Savotiškas kodo analogas galėtų būti mikro lingvistinėje teksto analizėjės kontekste aptartas anagramos principas. Pirmasis poezijoje šią problemą nagrinėjo Ferdinandas de Sosiūras. Skaitydamas senovės indų Vedų himnus jis pastebėjo, kad juose nors ir neminimas dievo vardas, bet jis yra šifruojamas, t. y. dievo vardo fonemos išmėtomos po visą tekstą taip, kad daugiau ar mažiau tą junti, pastebi. Kitą pavyzdį pateikia V. Toporovas (Владимир Николаевич Топоров, 1928-2005), jis tvirtino, kad beveik kiekvienoje Vergilijaus „Eneidos“ eilutėje yra užšifruotas žodis „Roma“, kitaip sakant, tai savotiška Romos priešistorė. Tokiu būdu, į mūsų pasąmonę tarsi įkalamas tasai žodis „Roma“. Anagramomis, paprastai yra šifruojamos mitologemos, kurias plačiai tyrinėjo Klodas Levi-Strosas. Po visą tekstą išsibarstę ne tik žodžio garsai, bet ir jo semantiniai požymiai.

O. Mandelštamas labai mėgo žodį „яблоко“ (obuolys), galima pastebėti kaip šio žodžio fonemos išmėtomos po visą tekstą, bet taip pat ir semos, kalbama apie apvalius daiktus, apie rausvus daiktus, apie skanius daiktus. Nekalbama apie patį obuolį, bet duodamos obuolio semos, pačiame tekste. Dažniausiai tai nėra atliekama sąmonigai, taip tiesiog autoriui gaunasi. Iš esmės, tai metodas, leidžiantis dešifruoti užslėptas teksto kūrėjo intencijas, dvasinius konfliktus ir t.t.

Pratęsiant kodavimo temą ir skirtingų intencijų konfliktus, galima pasakyti, jog tai, kas nepatenka į dominuojančio naratyvo kodavimo schemą yra tas likutis, ta atlieka ar medžiaga kuria pasinaudojus galima kurti alternatyvius naratyvus, kurie ne būtinai konfliktuos su dominuojančiu, bet tiesiog prasilenks. Pavyzdžiu, kokia nors hipsterių subkultūra ignoruojanti materialias vertybes sau taikiai klestės be pinigų kokiame nors nuošaliame Didžiasalyje ar ekokaimelyje ir niekam nebus įdomūs. Kita vertus, gerokai paaugus subkultūra ilgainiui gali tapti vienu iš dominuojančių naratyvų, otada tam tikrų susikirtimų bus sunku išvengti, kas paskatins tradicinius naikinimo ir terapijos mechanizmus siekiant naują pasakojimą į save integruoti, o jei tai neįmanoma – sunaikinti.

Inversinė nuostata («установка на инвертированность»)

Manoma, kad islamo atsiradimo dienomis, kai pranašas Mahometas dar nebuvo plačiai žinomas, į dvasinio lyderio titulą tuo pat metu pretendavo keliolika asmenų. Pagrindinis jų tarpusavio konkuravimo įrankis buvo poetinė polemika, eiliavimo meistriškumas, žodžio grožis.

Penktoje savo paskaitoje, T. Venclova, analizuodamas Boriso Pasternako eilėraščius, išveda kūrybinės inversijos principą. Kalbant konkrečiau, B. Pasternako eilėraštis „Июльская гроза“ pateikiamas, kaip Fiodoro Tiutčevo „Весенняя гроза“ inversija, tarsi foto negatyvas. Tekstas projektuojamas į kitą tekstą, kuriame jis invertuojamas, dekonstruojamas, apverčiamas. Tekstas paneigia savo subtekstą, sukuria antitekstą.7 Panašu, jog tai labai vaisingas kūrybinis principas, praplečiantis teksto ir subteksto sąveikos temą. Inversijos principą taip pat galime aptikti S. Freudo sapnų aiškinime ir iš esmės ko ne visuose kultūros sluoksniuose, religijoje, filosofijoje, sprendžiant moralės klausimus ir t.t.

Spektras

Sunku nepaminėti aštuntoje ciklo paskaitoje aptartą M. Cvetajavą, kuri plėtojo romantikams būdingą tradiciją, pabrėžiančią ypatingą poeto statusą, poetas apsėstas teksto, tekstai, kalba, kultūra, rašo save patys, naudodami autorių kaip instrumentą. Čia galima prisiminti ir Rolano Barto autoriaus mirties koncepciją.

M. Cvetajevos kūryboje atrandamas paradoksalus požiūris į laiką, dažnai išreiškiamas oksimoronais, pvz.: „Pradėti nuo pabaigos ir baigti dar nepradėjus“ arba „Man dega saulė vidurnaktį, vidurdienį šviečia žvaigždė“. Jos nuomone, eilės turi atsiskleisti skaitytojui ir per daug anksti ir per daug vėlai. Laikas tarytum darosi išvirkščias.

Poetas, kūrėjas visuomenei turi pasirodyti tik pirmame savo raidos etape ir vėlyvajame, jau po mirties, kūrinių pavidalu, o tai, kas yra tarp, tarsi pačios dirbtuvės, gamybos procesas, turi išlikti žiūrovui nematomi. Detaliau tai atskleidžiama per spektro konceptą. Spektras: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė. Prieš spektrą yra dar nematomos spalvos, infraraudonoji spektro dalis, einanti prieš ir ultravioletinė, einanti po. Ten bangos arba ilgesnės, nei matomo spektro, arba trumpesnės, tų spalvų mes jau nematome. Poeto likime, anot Cvetajevos, yra tik infraraudonoji ir ultravioletinė dalis. Gyvenimas – nesvarbu. Svarbu tai, kas buvo anksčiau ir tai, kas bus toliau. Svarbi ta nesąmoninga būsena, prieš poeto veiklos pradžią ir priėjimas prie paties skaitytojo, kada paties poeto jau nebėra.

Vaikystė, jos manymu, tai ta infraraudonoji spektro dalis, tai tas metas, kada demonas kalba ypatingai aiškiai. Laiške Vološinui Cvetajeva rašo: „Sakote, kad vaikai nesupras? Vaikai viską pernelyg gerai supranta. Kada tau septyneri metai „Mcyri“ ir „Eugenijus Oneginas“ daug geriau suprantami negu kada tau dvidežimt metų.

Anot Cvetajevos, kol poetas gyvas, jis negali ir neturi būti pripažintas. Gėtė yra pasakęs, kad nereikėtų rašyti nė vienos eilutės, kuri nebūtų skirta milijonams. Taip, bet nereikia skubinti tų milijonų.

Kitaip tariant, jaunystė, tai tarsi raudona kunkuliuojanti biomagma, kūrybinis impulsas, maksimaliame savo intesyvume iššaunantis į nežinomybę, bėgant laikui kietėja, tampa vis labiau statiškas ir galiausiai, atlaikęs visas spūstis ir girnas, nugludintas ir spindintis iškyla deimanto pavidalu.

Spektro, subtekstų ir naratyvo konceptai, drauge, gali pasitarnauti kaip vaisingi raktai, tiek atskiro autoriaus, tiek kultūros fenomenų apskritai analizei.

Kai kažkas, ko tikimasi, nepateikiama, bet visgi, nieko nepasakant kažkas pasakoma, kažkas prasminga, nauja, toks ėjimas eiliuojant vadinamas minus priemone. Kitaip tariat, tikiuosi, jog ir tai, kad iš viso 15 valandų trukmės kurso pateikti tik šie keli puslapiai informacijos ir minčių, suveiks kaip minus priemonė, kaip paskata skaitytojui susipažinti su visa internete prieinama paskaitų vaizdo medžiaga.

Parengė Edvardas Šidlauskas


Išnašos:

1 Plačiau apie tai, L. G. Jones, (1965) „Tonality“structure in Russian verse“.
2 Ši citata, tai mano paties vertimas iš rusų kalbos, žinoma, esant reikalui, geriau pasiskaityti originalą, К.Г. Юнг. Аналитическая психология. Санкт-Петербург: Кентавр. 1994 – 88, 89 c.
3 C. G. Jung. Psichologija ir religija“ . Vilnius: Aidai. 1998, 61 – 62 p.
4 Ю. М. Лотман (1975)„Тема карт и карточной игры в русской литературе начала XIX века“. TРУДЫ ПО ЗНАКОВЫМ СИСТЕМАМ, VII.
5 М. Ю. Лермонтов
6 Francois Lyotard (1993) „Postmodernus būvis“, 109 p.
7 Plačiau apie tai T. Venclovos knygoje „Собеседники на пиру“ 2012, 339-340 psl.

Iliustracijos nuo viršaus žemyn: © Paul Tomlins/Corbis, Sovietų kosmonautai nežinomoje planetoje © Found Image Press/Corbis, garsų diapazonas (listeningandspokenlanguage.org), © Found Image Press/Corbis

Share Button