Dovanojimo laisvė, kaip galimybė pranokti save

Dail. Chen Shuzhong

Atskira būtybė gali užsidaryti savo egoizme, taip įtvirtindama savęs izoliaciją. Ir ši galimybė, pamiršti kito transcendentiškumą – nebaudžiamai išvyti svetingumą (visą kalbą) iš savo namų, išvyti transcendentinį santykį, kuris vienintelis ir teleidžia „Aš“ savyje užsidaryti – liudija absoliučią tiesą, atsiskyrimo radikalumą. Atsiskyrimas ne vien dialektiškai koreliuoja su transcendencija, kaip jos opozicija; tai ir pozityvus įvykis […] Santykis su kitu vyksta ne už pasaulio ribų, bet kelia klausimą dėl pasaulio užvaldymo. Santykis su kitu, transcendencija, pasireiškianti kalbėjimu apie pasaulį kitam.

Mais l’être séparé peut s’enfermer dans son égoïsme, c’est-à-dire dans l’accomplissement même de son isole­ment. Et cette possibilité d’oublier la transcendance d’Au­trui de bannir impunément de sa maison toute hospitalité
(c’est-à-dire tout langage), d’en bannir la relation transcen­dante qui permit seulement au Moi de s’enfermer en soi atteste la vérité absolue, le radicalisme de la séparation. La séparation n’est pas seulement, sur le mode dialectique, corrélative de la transcendance comme son envers . Elle s’accomplit comme un événement positif […] La relation avec autrui ne se produit pas en dehors du monde, mais met le monde possédé en question. La relation avec autrui, la transcendance, consiste à dire le monde à Autrui. [Levinas, E. (1971). Totalité et Infini. 188-189 psl.]

***

Savo knygoje „Totalumas ir begalybė“ (Totalité et Infini: essai sur l extériorité, 1961), skyrelyje „Reprezentacijos ir dovanojimo laisvė“ (La liberté de la représentation et la donation) Emanuelis Levinas analizuoja žmogaus santykį su kitais per kalbą.

Atskira būtybė gali užsidaryti savyje, bet toks užsidarymas nėra vien empirinis ar psichologinis faktas. Tokio atsiskyrimo simbolis, rašo Levinas, galėtų būti Gigo žiedas. Vienas piemuo, vardu Gigas, minimas senovės graikų mituose bei Platono pasakojime, rado žiedą. Kai jį užsidėjęs pasukdavo akmeniu į delno vidų – tapdavo nematomas. Gigas turi galimybę veikti tarsi dviem režimais, gali būti matomas ir nematomas pasauliui. Gigo žiedas – tai galimybė priimti žaidimo taisykles, sykiu gebant slapta jas apeiti, tai radikalus egoizmo, neteisybės ir sukčiavimo pavyzdys.

Kalba nuo pat pradžių pasirodo kaip apibendrinanti. Universalumas, kurį įgyja daiktas kalbos dėka, kuris žodžio dėka išraunamas iš čia ir dabar būsenos, pasireiškia kaip nuosavybės susvetimėjimas, kaip pirmoji transcendentinė dovana. Žodžio bendrumas sukuria visiems bendrą pasaulį. Tai etinis veiksmas, kuris yra mums visiems bendro kalbos pasaulio pagrindas. Apibendrinimas – tai universalizacija, kurios dėka per kalbą žmogus dovanoja savo pasaulį kitam. Transcendencija – tai ne kito matymas, o savęs dovanojimo gestas kitam. Kitaip tariant, kalba, pasaulį, kuris iki šiol priklausė tik man vienam, paverčia bendru.

Galima sakyti, jog kalbos sustabdymas, laikymas liežuvio už dantų, tai tarsi Gigo žiedo pasukimas akmeniu į delno vidų, kai mano pasaulis tampa kitiems nematomas, nežinomas, neprieinamas, mano pasaulis priklauso tik man, mano mintys, galvoje esančios išorinio pasaulio ar mano minčių, jausmų, pojūčių reprezentacijos lieka žinomos tik man, kai kiti, tuo tarpu, jei jie kalba, man yra suprantami ir matomi. Tai opozicija kitam Gigo žiedo režimui, transcendencijai, leviniška prasme, t. y. savo pasaulio dovanojimui, pavertimui jo matomu kitiems.

Žvelgiant plačiau, turbūt ne tik kalba, bet ir apskritai bet kokios žmonių kultūros užuomazga yra etinis savęs dovanojimo gestas, o savęs izoliacija, egoizmas yra tos kultūros sekinimas ar tiesiog naikinimas.

Levinui svarbu pabrėžti, kad kituose kalbos tyrinėjimuose yra praleistas aspektas, jog kalba yra ne tik kažkokia protinė veikla, bet ir savęs dovanojimo kitam aktas.

Paties subjekto santykis su išorybe taip pat yra tam tikra prasme panašus ir į etinį santykį su kitu žmogumi. Išorybė, pasaulis, mums nuolat dovanoja save neatlygintinai, kūnas ima jėgas iš išorybės neatlygintinai, buvimo terpė tarsi dovanoja save ir taip leidžia mums patirti pasaulio transendentines dovanas apie kurias rašo A. Lingis, knygoje „Pavojingos emocijos”. O štai ištrauka iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios H. Hesės knygelės, kur rasime tiek išorybės, tiek žmogaus savęs dovanojimo:

„Jūs taip susisielojęs ir taip skubate, – pasakė jis raminamai. – Tai nepuošia. Tik iškreipia veidą ir sukelia ligas. Verčiau mudu eikime lėtai, visai lėtai, tatai geriausiai ramina. O dar keli lietaus lašai – nuostabu, tiesa? Tarsi odekolonas iš dangaus.”

(Hesė, Hermanas. Kelionė į Rytų šalį. Kaunas: Trigrama. 2014, 62p.)

Kūnas – pasaulio patyrimo centras, jis nėra daiktas, tai mąstymo įrankis patiriantis išorybę egzistuojančią už bet kokių teiginių. Maistas apibrėžia pačią mintį kuri jį mąsto. Atsikandus obuolio, valgymo metu, atsiranda prasminis perteklius, kuriame „aš“, kaip absoliutus pradas, atsiskiria nuo „ne-aš“. Kalboje, duodant „atsikąsti“ savo pasaulio kitam, atsiranda prasminis perteklius – „Mes“, kuris atsiskiria nuo „Aš“. Taip atsiranda bendruomenė ir visa kita.

Parengė: Edvardas Šidlauskas