Deleuze’as ir Andrejus Tarkovskis: nuo įspausto laiko prie laiko kristalų

„Laikas nėra mūsų viduje ir visgi tai interioriškumas, kuriame mes egzistuojame ir keičiamės, ir kuriame judame.“ (H. Bergsonas)

defaultKeldami klausimą apie laiką, susiduriame su viena iš seniausių ir mįslingiausių filosofinių problemų. Jau viduramžių mąstytojas Aurelijus Augustinas pastebėjo: „Kai manęs neklausia, kas yra laikas, tada aš žinau, o kai klausia – jau nebežinau.“

Fenomenologas Dalius Jonkus sako, kad suprasti laiką – reiškia suprasti, kaip patiriame laiko tėkmę dalyvaudami joje. Laiką išgyvename, kaip išsitęsianti, susitraukiantį, intensyvų, kokybišką, kaip nuobodulį arba atvirkščiai, kaip įdomumą. Objektyviai žvelgiant, iš natūralistinių pozicijų, subjektyvus laikas yra laikas, kuris neturi kažko, kas turi pasikartojimo struktūrų, kurias galėtume vadinti intersubjektyviomis. Fenomenologija, pasak filosofo, parodo, kad laikas nėra atsitiktinumų virtinė, bet yra dėsningumai šitam laikui: laike besitęsiančių objektų – laike besitęsiantys išgyvenimai.

Prancūzų filosofas Gilles‘is Deleuze‘as knygoje „Cinema 2“ IV skyriuje „Vaizdinys-laikas“ aprašo atvirkštinę, mano supratimu, griežtam dėsningumui laiko samprantą: vaizdinio-kristalo konceptą, sąsajoje su kinu.

Deleuze‘as remiasi Bergsono konceptu „prisiminimu apie dabartį“. Déjà vu fenomenas taikliausiai, mano supratimu, paaiškintų šią patirtį: įspūdį, kad kažkas jau buvo išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą, dabar. Kiekvienas mūsų gyvenimo momentas turi du aspektus, rašo filosofas: jis yra ir aktualus, ir virtualus. Iš vienos pusės, tai percepcija, o iš kitos – prisiminimas. Aktualus momentas visuomet randasi dabartiniu. Tačiau dabartis visada praeina arba pasikeičia. Dabartis tampa praeitimi, kai jos daugiau nebėra, kai ją pakeičia „nauja“ dabartis. Dabartis praeina tuo pačiu laiku, kai ji dar esti dabartimi. Todėl vaizdinys yra ir dabartyje, ir praeityje, dar esančiu ir jau praėjusiu, kartu, tuo pačiu metu. Jei būtų kitaip, dabartis niekada nepraeitų. Praeitis neateina į dabarties vietą, kurios jau nėra. Ji jau egzistuoja dabartyje.

Bergsono reikšmingiausias įnašas į filosofiją ir yra trukmės teorija: laikrodžių laiko pirmumo paneigimas. Bergsonas, anot filosofo E. Levino, išvadavo filosofiją iš autoritetingo mokslinio laiko modelio.[1]

Bergsonas virtualų vaizdinį vadina „grynuoju prisiminimu“. Jį atskiria nuo mentalinių vaizdinių, vaizdinių-prisiminimų, svajonių. Mentaliniai vaizdiniai, vaizdiniai-prisiminimai, svajonės yra taip pat virtualūs, tačiau jie aktualizuojasi sąmonėje ar psichologinėse būsenose. Jie aktualizuojasi atsižvelgiant į naują dabartį, į kitą dabartį. „Virpesiai“ iššaukia atmintyje mentalinius vaizdinius, priklausomus nuo naujos tikrovės, chronologine tvarka. Vaizdinys-prisiminimas datuojamas. Priešingai, virtualus vaizdinys grynoje būsenoje apibrėžiamas priklausomai ne nuo naujos dabarties, bet priklausomai nuo aktualios dabarties, kurios praeitimi jis esti – vienu metu yra ir konkrečiu, ir vis gi nepriklauso „apskritai praeičiai“, jis nėra datuojamas.

Individualistinės psichologijos pradininkas Alfredas Adleris sakė, kad atmintis nėra „fotografija“. Atmintis yra lanksti, tai metafora. Prisiminimai apie praeitį – tai atspindžiai, kurie tarsi veidrodis to, kas svarbu, aktualu žmogui dabar transliuoja jo dabartinę būseną. Atmintis – kaip tam tikras pasakojimas. „Kuriu atsiminimus iš dabarties,“ – rašė ir Sartre’as savo romane „Šleikštulys“.[2] Tokie prisiminimai, anot Bergsono, mano supratimu, nepatektų į „grynojo prisiminimo“ sampratą. Jie „suteršti“, jei galima būtų taip išsireikšti, lūkesčiais, būsenomis, emocijomis, projekcijomis.

Laikui apibūdinti dažnai naudojama upės tėkmės metafora. Aš pabandysiu „grynąjį prisiminimą“ paaiškinti pasitelkdama moterišką atributą – karoliukų vaizdinį.

Spalvotų karoliukų vėrinys reprezentuotų tuos prisiminimus, apie kuriuos kalbėjo Sartre’as, Adleris arba kuriuos atskyrė Bergsonas nuo „grynųjų prisiminimų“. Dabartinis, tarkime rožinis karoliukas, „susišauktų“ man su rubino spalvos karoliuku, esančiu vėrinyje tarkim už dvidešimties karoliukų, žvelgiant atgal ar į priekį (tokiu atveju, jau kalbėtume apie ateities lūkesčius ar svajones), po jo sektų chronologine tvarka vyšnios spalvos, raudonas, purpurinis, oranžinis karoliukai.

„Grynaisiais prisiminimais“ būtų tie patys karoliukai, tačiau nesuverti ant vieno siūlo, o pabirę karoliukai ir nespalvoti. Skirtumo įspūdis būtų panašus kaip tarp spalvoto kino ir juodai balto kino. Šiuos išsibarsčiusius karoliukus, mes tiesiog renkame nuo žemės atsitiktine tvarka ir apžiūrinėjame nesuinteresuotu žvilgsniu, pajuntame juos singuliariai, dabar, išgyvename iš naujo, tarsi pirmą kartą. Karoliukas atsiduria ir dabartyje, ir praeityje, ir esančiu, ir jau praėjusiu, tuo pačiu metu.

Tokių karoliukų aibę atrasime A. Tarkovskio kūryboje. Filmas „Soliaris“, pastatytas 1972 m. pagal Stanislawo Lemo knygą, mano supratimu, geriausiai atskleidžia aukščiau aptartą laiko problemą. Derėtų taip pat pažymėti, jog pagrindinio personažo vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis.

Taigi, laiko kristalas sukasi apie savo ašį, kaip ir Soliario planeta, kurios paviršių dengia keista vandenyno substancija. Šis okeanas sugeba filme betarpiškai modeliuoti laiką ir erdvę. Soliaris – tai paslaptinga planeta, kurioje mokslininkai manė, esama gyvybės, bet paradoksaliai turinčią tik vieną gyventoją.[3] Tai mąstanti pabaisa, panaši į milžiniškas protoplazmines jūras-smegenis. Tarkovskio filmas atgaivina ne tik laiko, bet taip pat ir materijos bei dvasios santykio, sąmonės problemas.

Tačiau grįžkime prie vaizdinio-kristalo, kuris turi dvi tarpusavyje nesusiliejančias ribas, rašo Deleuze‘as veikale „Cinema 2“. Tai vidinė riba arba, kaip rašo filosofas, mikroskopiniai kristalų branduoliai, kurie cirkuliuoja žmoguje, kaip skirtingi jo būviai, pagrindiniame filmo „Soliario“ personaže – Krise Kelvine, ir išorinė riba, kuri yra kintanti ir deformuota, esanti už pasaulio ribų, kaip gigantiškoji besikristalizuojanti visata, kurią atstovautų ta pati Soliario planeta.

Vaizdinyje-kristale vyksta koreliacija, kurios cirkuliaciją matome ir filme – tarp kosminės stoties gyventojų ir keistos planetos. Kristalas – tai tarsi daugiabriaunė, dinaminė išraiška: kai aktualybė virsta virtualybe ir atvirkščiai, tarp jų veikia apsikeitimo schema, kurią suprasti mums padėtų veidrodžio metafora. Vaizdinys veidrodyje yra virtualus stovinčiojo priešais jį atžvilgiu. Veidrodis „pagauna“ esantį priešais jį, paveikia jį. Taip virtualus vaizdinys virsta aktualiu, pasidaro matomu, dabartiniu. Ir aktualus vaizdinys grįžta atgal, tampa virtualiu ir darosi nematomu.

Žodžiais papasakoti Tarkovskio filmą „Soliaris“ yra gana keblu. Tai veikiau potyris, kurį, mano supratimu, vertėtų pajausti, išgyventi, pačiam pamačius unikalią laiko fenomeno ekranizaciją. Tai yra tai, apie ką rašė Deleuze‘as. Kažką panašaus, subjektyviai esu patyrusi Vilniaus televizijos bokšte. Į laiko pojūtį „susibėgo“ aukštis, apvali erdvė, praeities iliuzija, iššaukta tikriausiai sovietinio interjero – galvoje surezonavo taip, tarsi esu tik čia ir tik dabar, pajutau būtį laike ir judėjimą jo sraute, nusinešantį mane kartu su savimi.

Tarkovskis filme atskleidžia vidinę psichologijos specialisto Kriso Kelvino kelionę į save, sąmonėjimo procesą, kurį išprovokuoja mistinė planeta Soliaris. Ji tarsi suteikia jam netikėtą galimybę pakeisti praeities santykius su buvusia žmona, „perdėlioti“ juos. Režisierius filme išryškina žmogaus kaltės jausmą ir sąžinės graužatį, iškelia į paviršių pavojingą žmogaus painiojimąsi tarp vaizduotės ir atsiminimų, parodo žmonių baimes, virstančias kliedesiais – atskleidžia suvokimo, atsiminimų ir vaizduotės santykio problemą.

Vaizduotė ir atmintis – reprezentaciniai mūsų suvokimai. Tiesiogiai mes suvokiame dalykus, o kai prisimename ar juos įsivaizduojame, tai turime tik tam tikrus atvaizdus, kraštutiniais atvejais virstančiais baugiomis vidinėmis šmėklomis, kurios filme įgyja kūniškus pavidalus. Taip Kelvino kambaryje kartą ir pasirodo tarsi sapnas jo mirusi žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltino save…

Šis Tarkovskio filmas optimizmu nedvelkia, pastebi Deleuze‘as. Tačiau klausimas, ar ir turėtų dvelkti viltimi, kai sudievinta planeta transliuoja grėsmę, pavojų, kurį įžvelgia ir lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris, kylantį iš didžiųjų ekrano smegenų. 2012 m. rugsėjo mėn. dienraščio „Bernardinai.lt“ interviu Arvydas Šliogeris teigė, jog fantomų valdomas individas „gyvena“ tarsi iškart dviejose vietose – lokalinėje vietovėje (kaip baigtinė ir kūniška būtybė) ir beribėje Ekrano fantomų erdvėje – kaip „mąstanti“ ir „kalbanti“ būtybė. Tuomet žmogaus kūnas tarsi atsiskiria nuo sąmonės. Jo buvimas čia ir dabar atitrūksta nuo buvimo visur ir niekur. Simuliakrai pradeda daryti didžiulį poveikį individo mąstysenai ir laikysenai, netgi didesnį, nei pati tiesioginė, lokali aplinka. Žmogui Ekrano poveikis, „globalaus mąstymo“ sinonimas, gali būti, pasak filosofo, ir labai destruktyvus.

Filosofas Nerijus Milerius taip pat pastebi Tarkovskio filmuose apokaliptinės krizės elementus, pasikartojantį pasaulio pabaigos be pabaigos motyvą. Savo knygoje „Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos“ rašo: kai pabaiga sugrąžina į pradžią arba projektuoja tokį sugrįžimą kaip paties žiūrovo pratęsiamą trajektoriją.

Šiais žodžiais ir užbaigsiu savo pranešimą.

Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. spalis

[1] Levinas E. Etika ir begalybė// Pokalbiai su Philippe‘u Nemo. Vilnius: Baltos lankos. 1994. P. 19
[2] Sartre J. P. Šleikštulys. Vilnius: Vaga: 2013. P. 54, 55
[3] Stanislaw l. Soliaris. Vilnius: Kitos knygos. 2014. P. 26

Solaris by Andrej Tarkovskij – Levitation (full scene)

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code