Prisiminimai apie dabartį

file_667file_666file_668file_670file_669

 

Retai pastebime, kad esama dviejų būdų įeiti į tą pačią vietą, kurioje sutelktas prisiminimas, arba tai, ką pats Algimantas Kunčius vadina lotynišku žodžiu reminiscencijos. Vienas, pats banaliausias, labiausiai nuzulintas, bet lyg ir savaime suprantamas būdas įsismelkti į prisiminimo akimirką reikalauja atitrūkti nuo vadinamojo išorės pasaulio, nuo daiktų, užsimerkti, pasinerti į tylą, susitelkti vadinamajame viduje, įlįsti į sielos skafandrą ir ten, vidujybės scenoje, tiesiog iš nieko, arba iš visiškos neapibrėžtybės, pašaukti praeities vaiduoklius – mirusius ar dar gyvus, tačiau nutuolusius žmones, neįprastas situacijas, tikrus ar tariamus įvykius, kadaise aplankiusias mintis ar emocijas, vietoves, kelių ir kelionių fragmentus ar net keistą, visiškai neigimą, o tik juntamą aurą, apgaubusią visus šiuos nebesugrįžtančios šalies gyventojus – vėles besparnes, ano pasaulio paukščius, bespalvius ir nebemokančius čiulbėti. Visa ši praeities vaiduoklių procesija vadinama atmintimi. Paprastai būtent iš jos atsiranda nuobodūs memuarai, dar nuobodesni dienoraščiai, asmeninės kronikos, o gal ir tai, kas labai neapibrėžtai vadinama istorija, pasakojimu ar net mitu. Algimanto Kunčiaus Reminiscencijose aš matau – būtent matau – visiškai kitokių prisiminimų pynę, kitokį jų išsidėstymą, kitokią faktūrą, kitokį sodrumą ir intensyvumą, kitokią jų duotį, bet svarbiausia – visikai kitokią prisiminimo vietą. Taip, toji vieta – ne vidujybės fantomų panoptikumas, ne blyškaus neapibrėžtumo bangos, skalaujančios neregimybės provincijas, ne gedulinga mirusių angelų eisena, o nežmogiški daiktai, išsišakoję žemės tamsoje ir įsišakniję švytinčiuose dangaus debesyse. Paradoksalu: tai prisiminimai apie dabartį, o gal net – tarsiu kadaise populiariais, o dabar nudėvėtais žodžiais – apie ateitį. Algimanto Kunčiaus Reminiscencijose nėra nė vieno vaizdo, išspaudžiančio nostalgišką atodūsį Buvo! Ne, visi daiktavardžiai byloja džiaugsmingą Yra!, o tai ypač keista turint galvoje – bet tik galvoje! – tai, kad su Reminiscencijų daiktais autoriaus susitikinėta labai seniai, vadinamuoju sovietmečiu, jau nekalbant apie tai, kad iš daugumos vaizdų į mane žvelgia labai seni, gal net prieštvaniniai daiktai…

Ištrauka iš: Šliogeris A. Lietuviškosios paraštės// Prisiminimai apie dabartį. Vilniaus universitetas. 2011. P.177, 178

 

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code