Moterys ir herojai

zana

/…/ Pasiklauskite savęs: ar yra vyrų ir moterų heroizmas? Moteriška ir vyriška drąsa? Vyriškas ir moteriškas pasiaukojimas? Vyrų ir moterų meilė? Meilė tarp vyrų ir meilė tarp moterų? Kiti pasakoja apie moterų draugystę ir vyrų draugystę kaip apie visiškai skirtingus draugystės tipus. Na, o kaip ten moterų ir vyrų fizika? Arba vyriška ir moteriška matematika? O vyrų ir moterų moralė?

Skamba visai blogai. Nors kita vertus, gal yra moterų dailė? O moterų ir vyrų žurnalai bei filmai? O moterų literatūra. Nelabai linksmi klausimai. Gal yra moteriškas ir vyriškas mąstymas? Vyrų ir moterų logika?

Visi šie klausimai demonstruoja, kad moteriškumas ir vyriškumas kaip teoriniai klausimai yra labai sunkiai teoretizuojami dalykai.

Dar blogiau yra su heroizmo sąvoka. Jeigu heroizmas – tai ypatingų, ekstraordinarių, stebuklinių, nepaaiškinamų įvykių seka, tai šis ekstremalus, superidealus, stebuklinis dvasinis elgesys, vadinamas heroizmu, yra labai įdomi tema, bet tai irgi vargiai teoretizuojamas ir gal netgi neverbalizuojamas dalykas. Argi gali būti stebuklo teorija? Stebuklas ir yra tai, kad vyksta kažkokie nepakartojami ir nepaaiškinami dalykai. Ir atvirkščiai, stebuklas, kurį visi gali pakartoti, susikūręs panašias sąlygas, yra ne stebuklas, bet eksperimentas, kurio būtina sąlyga ir yra pakartojamumas.

Kas telieka heroizmo ir ypač moterų heroizmo problematikoje? O lieka iš tiesų be galo svarbi, didelė sritis – kasdienybės heroizmas. Kaip gaila, kad ši formuluotė yra nuvalkiota ir subanalinta.

Nors istorinis, ypatingasis moterų heroizmas pažiūrėjus iš arčiau irgi kelia nemažai abejonių.

Pažvelkite į istorines moteris herojes – tai visada pavienės, iškritusios iš istorinio konteksto, neadekvačios būtybės. Istorinėse interpretacijose bet kuri heroiška asmenybė – ar tai būtų Emilija Pliaterytė ar Jeana d‘Ark, ar dar kas nors – jos visos vaizduojamos kaip kažkokios beviltiškai jaunos, nemotyvuotai ir ne visai adekvačiai besielgiančios merginos. Dar blogiau, kad jų veiklos rezultatai visada apverktini. Arba jų atliktų žygdarbių fone nuolatos šmėkčioja kokio nors vyro – pusbrolio, pulkininko ar „tikro“ karvedžio asmenybė. Visai kaip tuose šiuolaikiniuose moterų žurnaluose, kur pasakojama apie pagrindinę heroję, kuri, kaip žinoma, visko yra pasiekusi pati, savo ir tik savo jėgomis, visada įpinama kokia nors frazė, kad tik tą pirmąjį kailių salonėlį ar siuvyklėlę Laisvės alėjoje gyvenimo pradžiai jai padovanojo jos draugas ar dėdė. O visa kita – jau ji visiškai savarankiškai, visai pati. Na, gal draugo padedama, bet visiškai, visiškai savarankiškai.

Tavo manymu, tiek tokiuose istoriniuose pasakojimuose, tiek moterų žurnaluose kaip tik ir išaiškėja vyrų kuriamo pasaulio klasta. Visos tos istorijos apie herojiškąsias moteris yra viso labo tik kaulai, numesti pastalėn, tik bandymas sukurti iliuziją, kad ir moterys šioje visuomenėje kažką gali ir dar turi kažkokias teises. Iliuzijas, žinoma, kuria vyrai. Tikriausiai jiems patiems nebeaišku, ar jie patys dar tiki tomis iliuzijomis, ar tos iliuzijos yra skirtos moterims, o gal tame pasaulyje jau visi seniai susitaikė su feodalizmu ir tik vaizduoja, kad nieko nemano, kad nieko čia nepakeisi, nes pasaulis yra vyrų pasaulis, o moteris nėra tas pasaulis, nes geriausiu atveju ji to pasaulio puošmena ar pagalbininkė, taigi kažkas šalia pasaulio, kas padeda vyrams, ar bent jau netrukdo. /…/

Gerų moterų, o juk kalbame apie geras, pagrindinis bruožas yra neproblemiškumas. Gera – vadinasi, nematoma, atliekanti savo funkcijas, nekalbanti per daug. Moters problemiškumą (jos tariamą polinkį viską sukomplikuoti) puikiai paryškina ir jos elgesio vertinimai vyriško pasaulio vertinimo fone: daug kalbanti moteris – neiškalbinga kaip vyras, bet plepi, jei jausminga – vadinasi isteriška, jei seksuali – pasileidusi, jei nepakankamai seksuali – frigidiška. Net pasakose, jei jau ragana – tai baisi, sena, susivėlusi, o raganius – tai visai nieko, garbanotas ir gražus, gal tik truputį keistas vyrukas. Ar norėtum turėti reikalų su ragana? Gal ir visai nieko? /…/

Ir tada, tokiame fone, kaip atrodo ta pati moterų kasdienio heroizmo problema? Jos tiesiog nėra. Yra vyrų pasaulis ir vyrų heroizmas, na, o moterims – arba ypatingasis, išimtinis heroizmas – kaip spontaniškas, neadekvatus, neprotingas ir tuo žavus elgesys, būtų gerai, kad ne per daug dažnai ir ne per daug intensyviai, arba kelios funkcijos, kurias tekdavo pripažinti, kaip specifinio moterų heroizmo pavyzdį, kaip antai – gimdymą arba sloga susirgusio vyro slaugą.

Tuomet tame pasaulyje yra vyrai ir yra moterys. Bet heroizmui tokiame pasaulyje vietos nėra. Heroizmas – kažkas, kas nevyksta beveik niekada. Ne šiame pasaulyje. Ne čia ir dabar.

Jo telieka tik laukti ir stebėtis, kad jo vis nėra ir nėra.

[Degėsys L. kitaip nei kitaip. Moterys ir herojai. Vilnius: Baltos lankos P. 41-48]

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Kestutis parašė:

    Ar mažos (dar niekuo nekaltos ir neturinčios socialinio vaidmens) mergaitės, žaisdamos lėlėmis, aprengia jas kardais?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code