Ženklai

Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių paskirtis – saugoti mus nuo ženklų. Ženklai nuolatos mus ištinka; gyventi reiškia būti tuo, į kurį kreipiamasi. Mes turime tik priimti, tik išgirsti tą kreipinį.

Tačiau rizika mums atrodo pernelyg didelė, mums atrodo, kad toks begarsis griausmas gresia mus sunaikinti, ir mes iš kartos į kartą vis tobuliname tą apsaugos mechanizmą. Visas mūsų mokslas bando mus įtikinti: „Nusiramink, viskas vyksta taip, kaip turi vykti, niekas į tave nežiūri, niekam tu nerūpi, tai tik „pasaulis“, ir tu gali išgyventi jį kaip nori, ir kad ir ką tu savyje iš jo darysi, viską darai tik tu pats, iš tavęs nieko nereikalaujama, į tave nesikreipiama, viskas gerai“.

Kiekvienas iš mūsų nešioja šarvus, kurių įpratę ilgainiui net nebepastebime. Tik trumpi akimirksniai juos pralaužia ir pažadina mūsų sielos jautrumą. Ir kai tai atsitinka, ir kai mes suklustame, ir kai klausiame savęs: „Kas gi čia ypatinga įvyko? Argi tai ne tas pat, kas man nutinka kasdien?“, tada galime sau atsakyti: „Žinoma, nieko ypatinga, viskas taip pat, kaip ir kasdien, tik tiek, kad šioje kasdienybėje mūsą nebūna“. Kreipinio ženklai nėra kas nors ypatinga, kas nors, kas suardytų įprastą daiktų tvarką. Šie ženklai yra ne kas kita, kaip tik tai, kas vyksta visada, kas vyksta nuolatos, ir kreipinys čia nieko neprideda. Eterio bangos nuolatos ošia, tik mūsų imtuvai paprastai būna išjungti.

Tai, kas mane ištinka, yra kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mane. Pasaulio vyksmas kaip tai, kas mane iš-tinka; šis vyksmas yra kreipinys į mane. Tačiau kai aš jį sterilizuoju, kai iš to vyksmo išraunu kreipinio daigą, tada tampu pajėgus viską, kas mane ištinka, traktuoti kaip dalį tokio pasaulinio vyksmo, kuris man yra abejingas. Rišli, sterilizuota sistema, į kurią man visa tai tereikia tik įterpti, yra titaniškas žmonijos kūrinys. Kalba irgi buvo priversta jam tarnauti.

Jei tokie samprotavimai patrauktų šio laikų sargybos bokšto vartų sargų dėmesį, nuo bokšto viršūnės man bus atsakyta, kad tai ne kas kita, o tik savita seno prietaro atmaina, prietaro, esą kosminiai ir telūriniai vyksmai turi tiesioginę ir suvokiamą reikšmę žmogaus gyvenimui: užuot visa, kas vyksta, supratus fizikos, biologijos, sociologijos požiūriu (visa tai, aš, žmogus, linkęs žavėtis tikrais tyrinėjimų rezultatais, labai vertinu, jei tik tie, kurie tuos rezultatus pasiekia, žino, ką daro, ir neišleidžia iš akių srities, kurioje jie juda, ribų), reikia stengtis suvokti viso to tariamą prasmę, kuri neegzistuoja proto dėsniams paklūstančiame erdvėlaikinio pasaulio kontinuume.

Taigi, pats to nenujausdamas, būčiau patekęs į draugę augūrų, o keistų jų atmainų, kaip žinia, esama ir mūsų dienomis. Tačiau nesvarbu, ar būtų buriama iš kepenų ar iš žvaigždžių, šių ženklų būdingas bruožas yra tas, kad juos galime rasti žodyne, kuris, beje, nebūtinai turi būti surašytas. Kad ir kokios slaptos būtų tos žinios, tas, kas bando jomis pasinaudoti, sužino, kokius gyvenimo vingius reiškia šis, o kokius – anas ženklas. Net jei, turėdami reikalą su keliais įvairiarūšiais ženklais, susiduriame su nemenkais sunkumais, kai juos reikia atskirti arba susieti, galime „pasitikrinti“ tuose žodynuose. Bendras tokio pobūdžio veiklos bruožas yra pasikartojimas: vienodumas, nuolatinis pritaikomumas pagal analogiją tų pačių vieną kartą atrastų taisyklių, dėsnių bei išvadų. Tai, kas paprastai vadinama prietaringu tikėjimu (Aberglaube), man greičiau primena prietaringą žinojimą (Aberwissen).

Nuo prietaringos baimės, kai bijoma skaičiaus „trylika“, tiesus kelias į svaigiausias gnosis aukštumas, tačiau tai blogiau net už tikrojo tikėjimo beždžionę. Tikrasis tikėjimas – jei šitaip galėčiau vadinti stojimąsi akivaizdon (Sichstellen) ir klausymą (Vernehmen) – prasideda ten, kur baigiasi tikrinimas, kur dingsta net noras tikrinti. Tai, kas mane iš-tinka, man šį tą sako, tačiau kas yra tai, kas man sakoma, šito negali atskleisti joks slaptasis mokslas, nes šitai dar niekados nebuvo pasakyta ir šitai nėra sudaryta iš jokių kada nors ištartų garsų. Šitai negali būti išaiškinta, šitai ir neišverčiama, to man niekas negali paaiškinti, ir aš negaliu šito niekam papasakoti, tai apskritai nėra joks „kas“, juk tai tiesiog į-sakyta į mano gyvenimą, tai nėra jokia patirtis, kurią būtų galima prisiminti nepriklausomai nuo situacijos, tai visuomet lieka anos akimirkos kreipinys, jo neįmanoma izoliuoti, šitai visuomet lieka klausiančiojo klausimu, reikalaujančiu savojo atsakymo. (Klausimas. O juk kaip tik čia glūdi kita didžiulė aiškinimo ženklų ir ženklų kalbos priešprieša. Ženklų kalbos, kurią čia turime omenyje: ji niekada nėra pranešimas, nėra informavimas, nėra nuraminimas.)

Tikėjimas stovi vienkartinumo sraute, kurį žinojimas tiesiog peržengia. Žmogaus proto darbas neįmanomas be laikinų statinių iš analogijų ar tipologijų. Tačiau jei į juos įžengtume tada, kai tau, kai man klausiantysis iškėlė klausimą, tai reikštų, kad mes sprunkame šalin. Tik sraute galime išbandyti ir tesėti gyvenamą gyvenimą. Kad ir kaip gerbčiau erdvėlaikinį pasaulio kontinuumą, gyvendamas pažįstu tik pasaulio konkretybę, kuri man pateikiama kaskart, kiekvieną akimirką. Galiu ją skaidyti į sudėtines dalis, galiu gretindamas susieti su panašių fenomenų grupėmis, galiu ją išvesti iš to, kas buvo anksčiau, ar redukuoti į tai, kas paprasta, – ir vis dėlto aš nepaliesiu savosios pasaulio konkretybės.

Ji negali būti suskaidyta, sugretinta, redukuota, išvesta. Šiurpiai vienkartinė ji žvelgia į mane. Antai Stravinskio balete klajojančio lėlių teatro direktorius nori parodyti mugėje susirinkusiems žiūrovams, kad juos išgąsdinęs Pierrot tėra tik aptaisytas šiaudų kūlys. Jis perplėšia tą kūlį per pusę ir krenta siaubo apimtas, nes ant šėpos stogo sėdi gyvas Petruška ir juokiasi iš jo.

Tikrasis pasaulio konkretybės vardas yra: man, kiekvienam žmogui patikėtas kūrinys. Jame mums duoti kreipinio ženklai.

Ištrauka: Martin Buber. DIALOGO PRINCIPAS II. Dialogas. Klausimas pavieniui. Tarpžmogiškumo pradai. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2001. P. 60-63