Savijautos, kad esi esinių visumos viduje

obuolys

Kad ir kokia atrodytų suskaldyta kasdienybė, ji visada, nors ir blyškiai, esinį įstato į „visumos“ vienybę. Net tada ir kaip tik tada, kai mes neesame tiesiogiai užsiėmę daiktais ir savimi, ši „visuma“ mus ir užgriūva. Pvz., tikrai nuobodžiaujant. Ji dar toli, kai mums galų gale nusibosta ši knyga ar koks spektaklis, anas užsiėmimas ar ta pramoga. Ji įsiveržia, kai „nuobodu“ apskritai. Gilus nuobodulys, plūduriuojantis būties gelmėse tarsi tamsi nebyli migla, visus daiktus, žmones, o kartu su jais ir save sutelkia į kažkokį keistą abejingumą. Šitoks nuobudulys atveria esinių visumą.

Kita tokios atverties galimybė glūdi džiaugsme, kurį sukelia mylimo žmogaus – ne abstraktaus asmens – būties artumas.

Tokia nuotaika, kai „jautiesi“ taip ir taip, mums, tos nuotaikos apimtiems, leidžia pasijusti esantiems esinių visumoje. Per nuotaiką pasireiškianti savijauta ne tik savotiškai atskleidžia esinių visumą; šis atskleidimas kartu yra – neturėdamas nieko bendro su tuo, kas mums tik atsitinka, – mūsų čia-būties pamatinis įvykis.

 

Parengta pagal M. Heideggerio straipsnį „Kas yra metafizika“ (vertė A. Šliogeris, Rinktiniai raštai)

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code