Autentiškas ir neautentiškas Dasein: Furcht ir Angst

baimePrieš pradedant Heideggerio Furcht ir Angst fenomenų analizę, būtinas trumpas įvadas į Heideggerio filosofiją, svarbu akcentuoti, nepraleisti esminius aspektus. Tradicinė filosofija pasaulį suvokia kaip daiktų visumą ar sumą. Juk pamatyti būties apskritai kaip ir neįmanoma, nes tai, kas matoma, visada yra koks nors daiktas, esinys. Į pasaulio problemas klasikinė filosofija žvelgia per būtybes – per daiktus, per žmogų. Heideggeris pasaulį ar būtį suvokia iki suvokiant būtybes. Jo aprašomas pasaulis – tai nuorodų visuma (Verweisungsganzheit). Daiktas kaip daiktas, visada yra kam nors: pieštukas rašyti, plaktukas kalti ir t.t. „Buvimas kam nors“ (zuhandenheit) jau randasi daikto struktūroje ir nurodo kitus daiktus (pieštukas nurodo popierių, plaktukas – vinį), o netiesiogiai, tačiau pagrinde, daiktas nurodo visumą, t.y. pasaulį, kurį Heideggeris supranta kaip būties atvirumą. Pasaulis priklauso žmogaus esmės struktūrai, o žmogus priklauso pasauliui. Pagal pirminį būtiškumą Dasein visada „išorėje“. „Būnant-išorėje“ Dasein yra viduje. Was ist das Seiende in seinem sein? – Kas yra būtybė savo būtyje? – klausia Heideggeris. Pasaulio koncepciją jis plėtoja naudodamasis fenomenologiniu pasaulio aprašymu, ir ontologine tiesos samprata, tai jo būdas ieškoti būties prasmės (Sinn). Ontologija įmanoma Heideggeriui kaip pagava, kaip galimybė pagauti esinį jo būtyje, t.y. pati fenomenologija. Jis teigia, jog mes būties negalime suprasti iš buvinių ar iš žmogaus perspektyvos. Jam būtis nesutampa su esiniu. Nors būtis (Sein) savo prigimtimi yra linkusi susitapatinti su esiniu (Seienden), tačiau turi būti atskirta nuo esinio ir suvokta kaip ji pati. Pabrėžia klausinėjimo svarbą. Tai, kas klaustina yra neišsemiama. Nors klausinėjimas ir begalinis, pats procesas nėra betikslis. Natūralistinį požiūrį redukuoja į fenomenologinį, kurį apibūdina kasdieniškai praktišku. Ontologinę pasaulio struktūrą bando atskleisti per ontinį veikimo būdų aprašymą. Ką reiškia pasaulį aprašyti kaip fenomeną? – kelia klausimą jis. Galima išvardyti, kas duota tame pasaulyje: namai, medžiai, žmonės, kalnai. Galima papasakoti apie juos, taip atvaizduojant juos, tačiau aprašymas išlieka prikaustytu prie buvinio. Toks aprašymas yra ontiškas (apima tai, kuo skiriasi vienas buvinys nuo kito buvinio), o mes juk ieškome būties (ieškome skirtumo tarp pačių esinių būties. Būtis nėra tapati esiniui, nors mąstoma per esinį). Heideggerio filosofijoje viduj pasauliškų buvinių atvirumas galimas tik per būties atvirumą. Jis iškelia ontologinės tiesos pirmumą, bando buvinius apžvelgti iš apriorinės būties supratimo perspektyvos, o ne būtį suprasti iš buvinių. Jam akivaizdu, kad visokiame santykyje glūdi a priori paslaptis. Pasaulį interpretuoja kaip egzistencialą, kurio tiesa apmąstoma ne iš žmogaus perspektyvos, kaip jau minėta, bet atvirkščiai – žmogaus žmogiškumas mąstomas iš tiesos perspektyvos. Tiesa kaip pamatinis žmogiškos egzistencijos įvykis yra galima tik per atvirumą. Heideggeris pakeičia esmės ir egzistencijos santykį: esmė glūdi jau nuo pat pradžios žmogaus egzistencijoje. Apverčiamas Descartes‘o „cogito ergo sum“ – nuo šiol – „esu, vadinasi mąstau.“ Kol skiriami tik esiniai nuo esinių, pasak Heideggerio, liekame ontiniame svarstymų lauke. Ontologinis skirtumas leidžia pamatyti būtį skirtingą nuo esinių. Mes turime, rašo Heideggeris, ne tik pasiekti, bet ir gyventi prošvaistėje (Lichtung), kurioje tiesa ne suvokiama, o patiriama kaip žmogaus egzistencijos faktiškumas. Fenomenologija numano buvinio būtį, jos prasmę, modifikacijas. Kas turi tapti fenomenu gali būti paslėpta. Paslėptis yra įvairi. Fenomenas gali būti paslėptas, nes gali būti dar nepasirodęs. Apie jo esatį nėra žinių, nei nežinojimo. Heideggerio filosofijoje labai Svarbi skirtis tarp regimybės ir fenomeno.
Glaustai apžvelgus Heideggerio filosofijos sampratą, pereiname prie pasirinktos temos – baimės kaip pamatinės patirties. Baimę filosofijos šaltiniu laikė didieji moderniosios epochos mąstytojai Kierkegaard‘as, Nietzsche ir Heideggeris. Heideggeris atskyrė baimę kaip siaubą (Angst) nuo būgštavimo (Furcht). Visi mąstytojai, filosofiją kildinę iš baimės, aiškiai skyrė baimę, kaip jauseną pasaulio akivaizdoje, nuo išgąsčio, kaip reakcijos į kasdienybės įvykius. Baimės fenomenas Heideggerio filosofijoje išplaukia iš nuopolio (Verfall) fenomeno. Nuopolis (Verfall) – neišvengiama savybė, nusakanti individo sąsają su kitais ir su fenomenų pasauliu. Tai pasinėrimas į buvimą vieno su kitu, kurį apima šnekalai, smalsumas, dviprasmybės. Interpretuojant nuopolio (Verfall) fenomeną Dasein neautentiškumas įgauna aiškesnį, ryškesnį pavidalą, tačiau šis neautentiškumas neišreiškia nebuvimo pasaulyje, atvirkščiai jis žymi patį buvimą nors ir užgožia pasaulį. Šis Dasein nebuvimas kaip buvimas artimiausias ir dažniausias Dasein būtiškumas. Heideggeris išgąsčio fenomeno aptarimą pradeda besiremdamas Aristoteliu. Aristotelis „Nikomacho etikoje“ rašė: „Mes bijome visokių blogybių, kaip antai, blogo vardo, skurdo, ligų, vienatvės ir mirties. Kai kurių dalykų ir reikia, ir teisinga bijoti /…/ pavyzdžiui, blogo vardo: tas, kuris jo bijo, yra teisingas ir garbus žmogus, o kuris nesibijo – begėdis. /…/ Ne visiems tie patys dalykai kelia baimę: yra dalykų, apie kuriuos mes sakome, kad jie viršija žmogaus jėgas. Tokie dalykai yra baisūs visiems žmonėms, kurie tik turi proto. /…/ galima bijoti ir labiau, ir mažiau, ir dalykų, kurie nėra baisūs, bet tokie atrodo. Tokia klaida įvyksta, kai bijomasi ko nereikia, arba kaip nereikia, arba kada nereikia bijoti. /…/ Tas, kuris pernelyg bijo, yra bailys. Jam būdinga bijoti ko nereikia ir kaip nereikia /…/ o tas, kuris yra pernelyg drąsus baimę keliančių dalykų atžvilgiu, yra neprotingas nutrūktgalvis. Toks nutrūktgalvis yra ir pagyrūnas, ir apsimeta narsuoliu. Baimę keliančių dalykų atžvilgiu jis nori pasirodyti esąs narsuolis ir kur tik gali, jį mėgdžioja. Todėl dauguma tokių žmonių būna kartu ir įžūlūs, ir bailūs: kur tik pasitaiko proga, jie elgiasi įžūliai, bet baimę keliančių dalykų neatlaiko.“ Heideggeris taip pat pažymi, jog išgąsčio (Furcht) pavidalai gali būti patys įvairiausi, tai ir baikštumas, ir drovumas. Išgąstis (Furcht) ko nors (Wovor) pasižymi nejaukiu grėsmės pobūdžiu, t.y. grėsmingomis aplinkybėmis, artėjančiomis ir besikėsinančiomis į Dasein interesų sritį, turinčioms galimybę neateiti ir praeiti, tačiau keliančioms baugulį. Wovor yra kažkas žinoma ir artima. Nuogąstauti galima dėl namo ir ūkio, rašo Heideggeris, tai rūpestingas buvimas ties pasauliu (Sein bei). Jis gali supainioti, priversti Dasein „pamesti galvą“, tačiau Dasein čia esti tuo, kuo rūpinasi. Nuogąstavimas dėl (um) gali būti susijęs su kitais. Tai nuogąstavimas už (für) kitus. Jis neperima išgąsčio iš Kito, nes Kitas dažniausiai autentiškai nenuogąstauja, nesuka sau galvos dėl savęs. Toks nuogąstavimas – tai buvimas su kitais (Mitsein) būdas. Tačiau toks nuogąstavimas nebūtinai buvimas kartu ar vieno su kitu. Galima nuogąstauti dėl (um) nenuogąstaujant dėl savęs, kita vertus tai ir yra nuogąstavimas dėl savęs. Būgštavimas kelia sąmyšį. Baikštus žmogus prisiriša prie objekto, kurio baiminasi. Baimė (Angst) gimininga išgąsčio, t.y. būgštavimo, (Furcht) fenomenui, tačiau su juo nesutampa, nors dažnai šie fenomenai tarpusavyje painiojami: baime laikoma tai, kas yra išgąstis, o išgąsčiu vadinama tai, kas turi baimės pobūdį. Dasein pirmapradė būtis pasaulyje atsiveria kaip rūpestis (Sorge), tačiau labai svarbu pastebėti, anot pačio Heideggerio, jog rūpesčio negalime išvesti iš valios, pageidavimo, potraukio ir veržlumo fenomenų. Pažinojimui reikalingas susilaikymas nuo bet kokio gaminimo, manipuliavimo. Būtent nesuinteresuotumas yra aukščiausia rūpesčio forma. Dasein buvimas kaip rūpestis – ontologinė struktūrinė sąvoka. Tai išraiška, kuri nėra susijusi su vargais, liūdesiu, gyvenimo rūpesčiais. Rūpestis (Sorge) yra Dasein, siekiančio autentiškumo, pirmapradė būties būklė. Rūpestis (Sorge) – tai egzistencijos būdas. Būties prasmės (Sinn) klausimas Heideggerio filosofijoje – analizės pradžia. Nuo seno ontologijoje egzistuoja būties ir tiesos sąsaja. Tiesos fenomenas, kaip ir baimės fenomenas yra susijęs su atvertimi. Baimė (Angst) – išskirtinė pajauta, susijusi su tikrumo paieška. Nuopolis į pasaulį neatsiejamas nuo Dasein susvetimėjimo su savimi pačiu, bėgimo nuo savęs paties kaip autentiškos savasties. Įmesti tarp kitų, realizuodami savo Dasein kaip vieno-su-kitu-būtį, mes tampame nebe savimi. Imame egzistuoti ne savyje ir ne pagal save, o atsižvelgdami, orientuodamiesi į kitus. Mūsų būtis darosi dirbtinė su priverčiančiuoju atspalviu. „Aš“ pats sau susvetimėja ir tampa Man. Neautentiškas Dasein gyvena ne kaip pats, o „kaip yra gyvenama“. Vargu ar jis iš viso gyvena. Jis „yra gyvenamas“ primestų, anonimiškų vertybių amplua. Nuopolyje autentiškumas paradoksalus: viena vertus, jis užmirštas, užvertas, kita vertus, tai pradžia, įžanga atvertumui, atsigręžimui į būtį. Išgąstis (Furcht) ko nors (Wovor), prieš kažką visada yra pasauliškas, kylantis iš apibrėžtos išorės, jaučiamas kaip besiartinantis, kenksmingas, turintis grasos pobūdį. Tai kažkas, kas gali ir įvykti, ir neįvykti, tai ko yra vengiama. Buvimas pasaulyje (In-der-Welt-sein) – pamatinė esinio sandara. Buvimas pasaulyje skleidžiasi kasdienybės modusu, todėl buvimas pasaulyje patiriamas ontiškai. Žmogus – ontinė esamybė. Dasein yra „būti čia“, o „čia“ yra pasaulis – konkretus, tiesioginis, realus, kasdienis. Dasein supranta savo buvimą. Tik žmogus gali klausti apie būtį, gali stengtis mąstyti būtį. Žvelgiant fenomenologiškai, nuogąstauti, būgštauti ir bijoti, baugintis yra skirtingi išgyvenimai. Baimė kaip siaubas (Angst) yra neišoriška, pasižymi neapibrėžtumu, nepriklauso nuo aplinkybių. Aplinkybių visuma nėra svarbi, nevaidina baimėje (Angst) jokio vaidmens. Siaube pasaulį regime kaip visiškai bereikšmį. Ši baimė neturi grėsmingojo objekto, realios priežasties: grasinančiojo niekur nėra; mes nežinome kas mus baugina. Baimė (Angst) yra „čia“ ir kartu niekur. Ji – arti, atimanti kvapą ir tuo pačiu, ji niekur. Pasaulis kaip toks, pasireiškiantis niekiu ir niekur – pasirodo visu savo nereikšmingumu. Tai nereiškia, kad pasaulis išnyksta, dingsta, atvirkščiai – tik pasaulis mums siūlosi savo pasauliškumu, nes būvantysis sau pačiam yra visai nereikšmingas. Pasaulis kaip toks pasirodo kaip absoliutus niekis, todėl ir parankiškumo niekis nėra totalus, pats nihilizmas grindžia jo pirmapradiškumą. Vadinasi, pats buvimas pasaulyje (In-der-Welt-sein) yra tai, ko baimė bijo, bauginasi. Kai baimė nurimsta, kasdienėje šnekoje, t.y. Gerede, kuri paslepia, įprastai yra sakoma: „Tiesą sakant, nieko nebuvo“. Baimės (Angst) fenomenas neišreiškiamas kasdieniais šnekalais. Jis netelpa į žodžius. Baimė (Angst) – fundamentalus reiškinys, atveriantis pasaulį kaip pasaulį. Baimė (Angst) yra ne tik baimė kažko – ko (Wovor), bet ir baimė dėl (um) kažko. Baimė kaip siaubas bijo, bauginasi pačio buvimo pasaulyje (In-der-Welt-sein). Tai baimė gyventi, nes „pasaulis“ nesugeba nieko pasiūlyti, išskyrus buvimą sykiu su kitu ir prie kito (Sein-bei). Baimė atima iš Dasein galimybę save suprasti remiantis viešumu ir nubloškia jį į autentišką, atskirtą jo būtį pasaulyje. Baimė atveria Dasein autentiškumo galimybę, pasirinkimo laisvę; priešpastato jį priešais jo laisvę kažkam. Tai kraštutinė pasaulio pajautimo riba, buvimo pasaulyje (In-der-Welt-sein) pamatas, kaip Dasein įmestis (Geworfenheit) į pasaulį. Tai siaubo, klaiko nuoroda į buvimą ne namie, kai viešumos kasdienybė (Alltäglichkeit) praranda „buvimo namie“ pobūdį. Baimė (Angst) sugrąžina Dasein iš jo pasinėrimo į pasaulį, nuopolio į viešumą, bėgimo nuo siaubo, nuo jausmo buvimo ne namie. Šis klaikas nuolatos seka paskui Dasein ir grasina jo kasdieniam pamestumui. Baimė (Angst) aptemdo buvimą netikėtai, gali apimti nekenksmingiausiose situacijose. Ji pasislėpusi ir nepasižyminti realumu. Tačiau ji apibrėžia patį buvimą pasaulyje (In-der-Welt-sein). „Autentiška“ baimė (Angst) reta viešumoje. Dasein baugina pats buvimo pagrindas. Baimės (Angst) retumas žymi jos paslėptumą ir jos atverties galimybę. Autentiškumas ir neautentiškumas – tai Dasein pačios būties galimybės. Esinys supranta save visuomet iš savos egzistencijos: galimybe būti pačiu savimi arba būti ne savimi. Šias buvimo galimybes arba pasirenka pats, arba papuola į jas. Dasein kaskart egzistuoja vienu iš šių modusu. Heideggeris savo veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit) formaliai išvardija baimės (Angst) struktūrą: pirma, tai – savibauga kaip buvimo pasaulyje būdas; antra, atsakant į klausimą, ko (Wovor) baiminamasi – įmestumo modusas; trečia, atsakant į klausimą, dėl (um) ko baiminamasi – dėl gebėjimo būti pasaulyje. Psichologijos mokslas veikiausiai, tai apibūdintų kaip saugumo, pastovumo siekimu, kurio niekas negali garantuoti, bandymu išvengti kaitos, kas yra neįgyvendinama. Tai įrodo faktinį Dasein egzistavimą pasaulyje. Taigi fundamentalūs ontologiniai bruožai apimantys egzistencialumą, faktiškumą ir nuopolį. Dasein susiduria pats su savimi. Jis visuomet esti „anapus savęs“ ne elgesyje su kitais (Mitsein), kuriais jis nėra, o savo gebėjimu būti. Dasein jau būna pirma savęs. Jis nuo pat pradžios patikėtas sau pačiam, visada jau įmestas į pasaulį. Žmogus gimsta ir miršta vienas. Žmogus supranta, kad jis yra, atskiria save nuo kitų. Aplinkui pasislėpę, prisitaikę žmonės. Žmogus yra neaiškus sau pačiam. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti. Neaiškumas yra pavojingas, keliantis baimę, todėl žmogus visai natūraliai slepiasi nuo jo kasdienybėje. Žmogus – suskilęs į daugybę tarpusavyje nesusijusių „Aš“? Kuris „Aš“ tikrasis? O gal nė vienas? Kas yra žmogus? Tai klausimai, prie kurių atsakymų priartėjama vienatvėje. Taigi pasilikimas pasaulyje atsiveria heideggeriškaja baime (Angst). Fenomenologiškai žvelgiant, egzistavimas visada faktinis. Dasein ne tik įmestas į pasaulį, bet visada yra jau pasinėręs rūpimame pasaulyje, pabėgęs nuo klaiko, siaubo kaip paslėptos baimės. Buvimas pasaulyje (In-der-Welt-sein) iš esmės yra rūpestis, globa, vienijantis Dasein su kitais (Mitsein). Dasein pirmiausiai ir dažniausiai yra neautentiškas. Jo „veržlumas“ gyventi bet kokia kaina, visada yra lydimas paskatos. Ir tai yra Dasein rūpestis ir sunkumas. „Veržlumas“ gyventi ir potraukis būti pasaulio „apgyventu“, priimtu pasaulio, jau įsišaknyjęs Dasein įmestume nuo pat pradžios, pagrįstas rūpesčiu ir ontiškai autentiškas, grąžinantis prie fundamentalaus ontologinio klausimo apie būties prasmę (Sinn) apskritai.
Rūpesčio fenomenas leidžia įžvelgti konkrečios egzistencijos sandarą, sąsaja su Dasein faktiškumu ir jo nuopoliu (Verfall). Heideggeris skelbia, jog mes esame įmesti (geworfen) į pasaulį. Mūsų buvimas pasaulyje yra įmestis (Geworfenheit). Kasdienybė (Alltäglichkeit) – kaip buvimas „tarp“ gimimo ir mirties atsiveria kaip laikiškumas ir laikinumas. Esinio būtis yra „gabi“ kada nors būti kuo nors ir „kažkam“, kas dar nėra pasirodę. Dasein kaskart kažko trūksta, kuo jis dar gali būti ir bus, kas dar netapo „tikroviška“, tai nuolatinis neišbaigtumas, tačiau kartu šiai stokai priklauso ir pati Dasein „pabaiga“, tai yra mirtis. Tai, ko trūksta, tuo dar nedisponuojama ir toks buvinys turi parankinio būtiškumą. Mirtis apriboja ir apibrėžia Dasein visybę. Būties trūkumo pašalinimas reiškia Dasein sunaikinimą. Mes visuomet esame būtyje myriop, mums visą laiką grasina nebuvimo būtis. Per mirties baimę patiriamas pats niekis. Tačiau Dasein gali suvokti būties prasmę (Sinn) – tai nepaprastai svarbu – dėl to ir tik dėl to, kad ta būtis baigtinė. Heideggeris interpretuoja neautentišką Dasein: kai šis slepia nuo savęs paties mirties patyrimą, kai laikosi nuostatos, jog kitų mirtis nėra jo mirtis ir bėga nuo jos tolyn, pamiršdamas, kad mirtis glūdi kiekviename ir kiekvieną gali ištikti bet kurią akimirką. „Būties mirčiai esmė, sako M. Heideggeris, yra siaubas. Atsivėrimas siaubui reikalauja ryžto. /…/ Autentiška būtis įmanoma tik atsisakius visų iliuzijų. Autentiška čia–būtis turi pakankamai ryžto, kad susidurtų su siaubu ir nuo jo nenusigręžtų,“ – rašo filosofė Jūratė Baranova. Heideggerio baimė, kaip siaubas, anot filosofės Jūratės Baranovos, suteikia ramybę. „Siaubas atveria Niekį. O be pirmapradės Niekio atvirties nėra jokios būties sau ir jokios laisvės.“ Neautentiškoje egzistencijoje (Furcht) nuolat bijoma – kitų žmonių nuomonių, to, ką „jie“ nuspręs už mus. Angst yra das Man atmetimas, joje glūdi autentiškumas. Steiner interpretuodamas Heideggerį rašo, jog neautentiškumo Dasein reikia tam, jog šis suvokęs savasties praradimą, sugrįžtų į tikrąją būtį. Savo būties pasaulyje neautentiškumo kelyje Dasein yra priverstas ieškoti to, kas autentiška. Dasein sąsają su kitais (Mitsein) suteikia čia–būčiai galimybę patirti mirtį, kuri atsiveria kaip prarastis, tačiau ji patiriama pasiliekančiųjų. Velionis tampa rūpinimosi objektu (Gegenstand) – laidojimo, kapų kulto būdu. Velionis pats nebėra faktiškai „čia“. Kenčiant prarastį buvimo netektis netampa prieinama kaip tokia, kurią kenčia mirštantysis. Mes nepatiriame kitų mirimą natūralia prasme, mes daugių daugiausia esame šalia. Niekas negali perimti iš Kito jo mirimo. Mirimą Dasein privalo prisiimti pats. Mirtis – egzistencialus fenomenas; Dasein – esamybė su pabaiga. Dasein jau egzistuoja taip, kad jam priklauso jo „dar ne“ – atitinkamas nebuvimas, mirtis, perėjimas į nesamumą. Tačiau mirtimi Dasein nėra nei išbaigtas, nei išnykęs, nei pabaigtas. Mirtis yra būdas būti. „Vos gimęs žmogus tučtuojau yra pakankamai senas mirti“. Dasein įmestas į mirties galimybę, patikėtas savo mirčiai. Įmestumas į mirtį Dasein atsidengia primygtinai ir pirmapradiškai baimės pajautimu. Mirties baimės, rašo Heideggeris, negalima painioti su išgąsčiu (Furcht) gyvenant. Mirties baimė, tai ne kažkokia atsitiktinė, silpna individo nuotaika, tai pamatinė Dasein pajauta, atvirumas įmestumui link savos pabaigos. Viešpatauja būties pabaigon žinojimas. Nepažįstami miršta kasdien ir kas valandą. Mirtis sutinkama kaip pažįstamas, įpasauliškas (In-sein), niveliuojamas atsitikimas. Kaip tokia, mirtis kasdien sutinkama ir nepastebima. Mirštama kasdienybėje kada nors, bet kol kas ne dabar. Niekas neabejoja, kad mirštama. Mirties patyrimas Dasein pasiekia visų pirma per Kitų mirtį, kaip įvykis tarp kitų įvykių. Nuo šio sukrėtimo fenomeno yra bėgama formuluojant bendrą dėsnį „Žmonės miršta“ (Man stirbt). Tačiau žinia apie kitų mirtį skatina galvoti, ką tai turi bendra su manimi? „Kol kas dar ne“ išstumia mirtį į „kada nors vėliau“, apeliuojant į „bendrąją nuomonę“, šitaip uždengiamas mirties tikrumas, jos galimybė kiekvieną akimirką. Dasein nuolatos ir faktiškai miršta. Kasdienis tos mirties išsilenkimas, išsisukimas nuo mirties, yra, pasak Heideggerio, neautentiška būtis link mirties. Neautiškumo pagrindas – autentiškumas. Dasein dažniausiai ir pirmiausiai laikosi neautentiškoje būtyje myriop
Arvydas Šliogeris, interpretuodamas Heideggerio filosofiją, sukritikuoja baimės filosofiją. Baimę, pasak jo, sukelia ne kokie nors konkretūs grėsmingi dalykai, ne pasaulio įvykiai, net ne mirtis ar pralaimėjimo galimybė, ne kasdienybės rūpestis ar nerimas. Baimė atveria iš filosofo akiračio dingusią transcendenciją. Kodėl veikiau yra niekas, o ne būtis? Šią būseną, pasak Šliogerio, geriausiai nusako Nietzsche‘s žodžiai: Dievas mirė. „Kai išnyksta transcendencija, nunyksta ir šis pasaulis, todėl baimės filosofija išreiškia didžiausią žmogaus susvetimėjimą ne tik su pasauliu, bet ir su pačiu savimi kaip pasaulietiškąja būtybe. Net savyje žmogus neberanda transcendencijos, todėl nuvertina ir save kaip transcendencijos fenomeną. Pasaulio ir žmogaus niekingumas skatina nihilistinę nuostatą, agresyvų bet kokios transcendentinės būties neigimą. Baimė yra akistata su niekiu, kuris suvokiamas kaip beribė tuštuma, glūdinti kiekvieno fenomeno gelmėje. Tą tuštumą, likusią pasislėpus transcendencijai, stengiamasi užpildyti pseudotranscendentais, žmogaus pasidaryta būtimi: kultūra, istorija, ideologija, dirbtiniais mitais. Baimės erdvėje žmogus niekur nebesusitinka su transcendencija, o susitinka tik su savimi, prisidengusiu įvairiausiomis pseudotranscendentų kaukėmis. Filosofijos, atsiradusios iš baimės, formulė yra tokia: visa, kas yra, yra žmogus. Baimės horizonte atsiverianti realybė suvokiama kaip nuolatinis tapsmas, bangavimas, kaita ir nyksmas; pasaulis atsiveria kaip chaosas. Neberasdamas atramos būtyje ir pasaulyje, žmogus ieško jos savyje, kolektyve, masėje, minioje, politikoje, valstybėje, besaikėje gamyboje ir tokiame pačiame vartojime. Jo egzistencija tampa absurdiška, nes, verždamasis į Niekį, kartu jis vaizduojasi esąs intensyviausia šio žodžio prasme. Filosofija, kylanti iš baimės, turi antropologinį arba psichologinį atspalvį. Baimės filosofijoje vyrauja nihilistinė orientacija tiek transcendencijos, tiek fenomeno, tiek pačios filosofijos atžvilgiu. Baimės filosofija bijosi savęs pačios ir naikina save pačią, virsdama fenomenologija plačiąja prasme, žmogaus pasaulio fenomenus išardančiu tyrinėjimu.“
Laslas Tringeris heideggeriškąją autentišką būtį interpretuoja kaip galimybių ir atliktų darbų organišką vienybę ir pusiausvyrą, iš kurios, pasako jo, sklinda tikra transcendencija. O nebūtis kaip ontologinis dėmuo susijęs su būtimi, su jos „nuostata“ į nebūtį. Nebūtis gimdo nerimastingą žmogaus baimę (Furcht). Nebūtį žmogus dažnai įsivaizduoja kaip mirtį. Mirties įvaizdis – baisioji nebūties grėsmė. Mirties baimė iš tiesų yra nebūties baimė. Nebūtis nesuteikia žmogui tikrumo jausmo, išmuša pagrindą jam iš po kojų. „Sein zum Tod“ – Heideggeris sako. Taigi neramastinga žmogaus baimė (Furcht) yra pamatinė kenčiančios būties nuostata, kai individas nesuvokia transcendentinės būties (nepajėgia transcendentiškai mąstyti). Įsigilinęs į daiktus, jis pasisavina ne būties, pasak Trigerio, bet nebūties bruožus. Būtis jam daugių daugiausia yra tas pat, kas Platono žmogui šešėliai ant urvo sienų. Heideggeris mano, kaip jau ir minėjome, kad Dasein buvimas pasaulyje, yra ne kas kita kaip sąlytis su pasaulio daiktais, kitaip tariant, rūpestis (Sorge). Tačiau autentiškos individo būties pilnatvė nesibaigia rūpesčiu, anot Trigerio, ji atvira individo būties galimybėmis. Individas pasiekia pilnatvę per Dasein galimybes – autentiška būtis jam dar prieš akis. Kenčianti būtis skendi rūpestyje. Jam vietoje galimybių viešpatauja nebūties neišvengiamybė. Viena iš nerimastingos baimės (Furcht) formų yra patologinis kaltės jausmas, pastebi jis, kuris sunaikina būtį, kai visi argumentai neišvengiamos nebūties akivaizdoje pasidaro niekingi. „Žinau“ pavirsta „nežinau“, „tikiu“ pavirsta „netikiu“, „padariau“ pavirsta „nepadariau“. Žmogus, praradęs ryšį su būtimi, pamažu išsižada savo ontologinio ypatingumo, sunyksta dar nenumiręs. Tad jo tikroji mirtis, sako Trigeris, – jau nebe jo mirtis, bet mirtis apskritai. Tokio žmogaus mirtis Heideggerio prasme yra niekatrosios giminės žmogus (Das Man) mirtis.
Pasaulio projektavimas, pasak Heideggerio, yra žmogiškosios būties transcendencija, rašo fenomenologas Dalius Jonkus. Žmogus yra tarp buvinių tokiu būdu, jog nuolatos juos transcenduoja. Aptardamas transcendenciją Heideggeris skiria tai, kas transcenduojama, ir tai, kur link transcenduojama: transcenduojami buviniai ir transcenduojama pasaulio link. Transcendencija yra transcendentalus supratimo judesys. Transcendencija steigia pasaulį. Dasein kontempliacija, atsivėrimas, transcendentavimas mirčiai leidžia suprasti, jog neišvengiamai turėsime mirčiai pasiduoti. Mąstant apie tai, kas iki galo nemąstoma – galima bent nujausti, kas yra gyvenimas link.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

Literatūra
1. Sein und Zeit. Martin Heidegger. Elfte, unveränderte Auflage VON. 1967. Max Niemeyer Verlag Tübingen. Alle Rechte vorbehalten – Printed in Germany. Druck: Gutmann & Co., Heilbronn. Einband von Heinr. Koch, Tübingen. Digitalisiert in Deutschland 2002 vom Schwarzkommando
2. Хайдеггер М. Бытие и время / М. Хайдеггер; Пер. с нем. В.В. Бибихина. — Харьков: «Фолио», 2003.
3. Heidegger M. Būtis ir laikas. Vertė T. Kačerauskas. 2014: VGTU leidykla Technika. Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU leidykla: 2004.
4. Steiner G. Heideggeris. Vilnius: Aidai. 1995
5. Baranova. J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto Alba. 2002.
6. Baranova J. Filosofinės etikos chrestomatija XI-XII klasei. Vilnius: „Alma litera“. 2001.
7. Baranova J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos // Kitų mirtis. Vilnius: Tyto Alba. 2006.
8. Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai// Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 2009.
9. Aristotelis. Nikomacho etika. Rinktiniai raštai. Vilnius. 1990.
10. Baranova. J. J. Vaizdinys-judėjimas ir baimės kinematografas // Kinas ir filosofija. Vilnius: VU leidykla, 2013.
11. Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code