Deleuze’o interpretacija: menas, kaip afektų fabrikas

Savo knygoje „Cinema I“ Deleuz’as afektą apibrėžia kaip reakciją į laiką, erdvę, epochą, aplinką… Naujos afektų rūšys dažnai kuriamos ir atrandamos mene.

Tai ką afektas išreiškia galima pavadinti veidu, veidas ir afektas sykiu vadinami „ikona“. Bet kuri ikona turi šiuos du polius – savybes ir išgyvenimą arba vaizdinio-išgyvenimo bipolinį darinį, kitaip tariant.

Įprastai veidui priskiriamos trys funkcijos: individualizacijos, socializacijos ir komunikacijos. Kine veidas yra tai, kas rodoma stambiu planu, tokiu būdų vyksta abstrahavimas, iš fono išskiriama figūra įgauna prasmę sukurdama afektą. Vaizdinys rodomas stambiu planu deteritorizuojamas, išlaisvinamas iš konkrečios vietos ir laiko ir tokiu būdu atlieka simbolio funkciją, t.y jame žiūrovas gali projektuoti skirtingus laikus ir vietas, tapatintis su istorija…

Veido ekvivalentas, facializuotas objektas, rodomas stambiu planu praranda sau įprastas, jau minėtas, individualizacijos, socializacijos ir komunikacijos funkcijas. Tai lyg išdidinus medžio lapą, po padidinamuoju stiklu, mes nebematome horizonto, dirvos, šakų ir kamieno, bet tik mįslingus gijų labirintus. Tokiu būdų įvyksta veido ištrynimas, įprastų funkcijų panaikinimas ir kuriami nauji afektai, fantomai galintis išgerti sielos bučinius, atveriantys bauginančią tuštumą.

Wimo Wenderso filme, berods „Alisa miestuose“, vieno herojaus lūpomis ištariama frazė „Aš bijau pačios baimės“. Baimė, baimės afektas, kaip pastebi Deleuze’as, žymi vaizdinio-išgyvenimo galimybių ribas. Gal būt herojus tuo nori pasakyti, kad bijo būti apribotas, užspaustas į kampą, o gal baugina atsiveriančios tuštumos fantomas, kurs užgimsta ištrynus įprastas veidui funkcijas. Kitaip tariant, bijo baimės poveikio, bijo prarasti laisvę, gyvybę ar tiesiog save.

Apie panašius fantomus kalba kitas Wimo Wenderso herojus filme „Klaidingas judesys“. Tai užmiesčio name gyvenantis vienumoje atsiskyrėlis. Jis kenčia baisias sielos kančias, tad bando ištirti šią ligą, jos kilmę, ribas. Vienatvė, tai netikras, dirbtinis jausmas, sukuriamas išorinių aplinkybių, sako jis. Filmo veikėjas pasakoja kaip atliko mintinį eksperimentą. Vieną dieną sėdėdamas fotelyje prisimena save, kaip tai darė, būdamas toks pat liūdnas ir sustingęs vakar. Tokiu būdu jis pamato save tarsi iš šono, svetimomis akimis ir tik tada pasijunta vienišas. Štai kur vienatvės priežastis, ji atsiranda tada, kai mes žiūrime į save kitų akimis. Jei nebūtų kito, nebūtų ir vienatvės jausmo. Šis jausmas yra netikras, nes atsiranda pažvelgus į save tarsi iš šalies, vaizduotės žvilgsniu, tarsi per padidinamąjį stiklą, vėlgi, sunaikinant, ištrinant veidui įprastas funkcijas, gimęs fantomas sukelia vienatvės afektą. Lygiai taip, o gal tiesiog labai panašiai gimsta ir baimė, bei kiti, nebūtinai niūrūs afektai.

Vaizdinio-išgyvenimo substancija yra afektas suteikiantis vaizdiniui gyvybę. Tokia substancija būtina, ji – kino ir kitokių meno kūrinių egzistavimo sąlyga. Deleuze’as nurodo, kad be tradicinio vaizdinio-išgyvenimo ir vaizdinio-judėjimo ekspluoatvimo kuriant vienareikšmius afektus galimas dar ir trečias kelias, tai kurti daugiaprasmius afektus, tokius, kuriuose juos patiriantys galėtų atsiskirti kas sau ir taip išsaugoti savo ribas, o konkrečiai kalbant, tai, pavyzdžiui, derinti geismą su nuostaba, reziumuoja Deleuze’as.

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Deleuze, G. Cinema I, skyrius VI.3.
Deleuze, G. (2012). Derybos.
Kolektyvinė monografija (2013). Kinas ir filosofija.