Modernybės pasaulio esmė

velykos

 

Terminas „esmė“ nenusako daiktų prigimties ir neparodo, kokie jie yra; jis nurodo į tokią duotį, kuri neegzistuoja, tačiau yra įrašyta į medžiaginius daiktus ir žmogaus kūną. Tai konstruktas, vadinamas „vertėmis“ ir glūdintis visame kame, kas priklauso mūsų pagamintajai aplinkai, – netgi daiktai, iš paviršiaus lyg ir nepalytėti žmogaus rankos, yra traktuojami kaip vertės resursai. VISA, KAS YRA VISATOJE, PERSMELKIAMA METAFIZIKAI SUKONSTRUOTA VERTE TIEK, KAD VISKAS YRA ATIDUODAMA INSTRUMENTINIO RACIONALUMO GALYBEI. Priešingai tai tezei, pagal kurią verčių apskritai nesama, moderniųjų Vakarų sukonstruotas pasaulis neturi nieko kito, išskyrus vertes: darbo vertės teorija, auklėjimo vertės, šeimos, ideologinės vertės, senosios ir naujosios vertės, gyvenimo ir mirties vertės, socialinės vertės, asmens vertės, išreikštos daugybės disciplinų diskursais. Tikrai, pamatinis susivokimo būdas yra verčių selektyvumas. Empirizmo mitas, piešiantis betarpiškus, tiesioginius įspūdžius, arba racionalizmas, reklamuojantis grynąsias kategorijas ir formaliuosius konstruktus, yra paprasčiausia nesąmonė. Tai, kas duota kaip daugybė daiktų ir įvykių, pažymėta verčių ir vertinimo antspaudu. Esama socialinių, kultūrinių, teisinių ir net ideologinių mechanizmų, ne tik įkūnijančių vertes, bet turinčių įvertinti jas kaip „būsimąsias vertes“, atveriančias įvairiausias galimybes, leiciančias konstruoti aplinką ir žmogų, – toks tad arbitriškas ediktas. Buvo sakoma, kad visos tos vertės yra žmogiškos, todėl aukščiausias prizas buvo įteiktas išrastajam moderniajam subjektui kaip verčių šaltiniui. Jau minėjome džiaugsmingą Buffono šūkį, garbinantį žmogaus didybę. Tačiau toks šūkis prasmingas tik tada, jei žmogus turi esmę ir gali būti įspraustas į vienintelę jį apibūdinančią kategoriją, skirtingą nuo kitų kategorijų, apibūdinančių nežmoniškąją gamtą. Tačiau taip nebėra, kadangi mokslinė žmogaus samprata jį prilygina bet kuriam kitam einiui. Kaip ir kiti daiktai, jis yra medžiaginių dalių suma. Žmogus gali būti traktuojamas kaip techninių disciplinų ir jų mamiškųjų diskursų telkinys, todėl jo vertė prilygsta visų kitų daiktų vertei. Jei koks nors žmogus nepaženklintas „socialiai produktyvia“ verte, jo galima apskritai nepaisyti. Genetika, biochemija ar subatominė fizika genetinių kodų ar biocheminių procesų tikrai negali traktuoti kaip žmogiškumo aspektų. Šiuose koduose ir procesuose nėra įrašyta kažkas, kas atskleistų kokią nors „esmę“, vadinamą žmogiškumu. Vienintelį skirtumą tarp esą skirtingų „esmių“ gali atskleisti statistinis probabilizmas, kuriuo remiantis įmanoma lyginti įvairių genetinių kodų ar biocheminių kompleksų statistinius pasiskirstymus ir sakyti, kad viename iš tų kodų ar kompleksų, palyginti su etalonu, esama 96 proc. kokios nors medžiagos, o kitame – 98 proc. šiuose skaičiuose nėra įrašyta nieko, kas rodytų, kad štai šitas yra žmogus, o štai šita yra šimpanzė. Taip viešpatauja neregima anarchistinė praktognozė, kurios tuščiavidurė metafizika pašalina netgi žmogiškumo pėdsakus, kuriais vieninteliais būtų įmanoma kaip nors pateisinti tam tikrą utopiją.

 

[A. Mickūnas. A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 174, 175]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code