Tapatumas

tapat

 

Galima manyti, kad „tapatumo“ siekis, būdingas Vakarų žmonėms, ar nevakariečių noras išsaugoti savąjį kultūrinį identitetą nėra koks nors savaiminis reiškinys; ne, jį skatina globalizavimo smurtas, arbitriška valios metafizika, naikinanti kitokius gyvenimo modelius ir taip siūlanti „išganymą“: jei tu praradai savąją kultūrą, kurioje tokie keisti dalykai, kaip tapatybė, buvo visiškai nesvarbūs, dabar gali išrasti unikalų individualųjį ar kultūrinį savo paties tapatumą. Tikrai, pati neegzistuojančio subjekto savavališko kūrimo sąvoka negali pretenduoti į universalumą, nes ji priklauso tik moderniesiems Vakarams. Jei nevakariečiai pakliūva į magiškos kalbos, pagal kurią jie gali tapti kuo tik nori, spąstus, tada pasaulis vėl sugrįžta šamanizmo ir teokratijos, tik kitaip pavadintos: milijonuose ekranų matomų įvaizdžių, reklamuojančių pačias tobulinusias vertybes, galia ir tariamai pasitobulinto „aš“ – štai to šamanizmo branduolys.

[A. Mickūnas. A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 493, 494]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code