Meilės prigimtis

Visų pirma jums reikia šį tą sužinoti apie žmogaus prigimtį ir nuostabų jos likimą. Senovėje mūsų prigimtis nebuvo tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Tad pradžiai žinokite, kad žmonių lytys buvo trys, o ne dvi, kaip dabar – vyriškoji ir moteriškoji; buvo dar trečia – jungusi abi kitas. Iš jos teliko vien vardas, o pati ji išnyko. Tais laikais androgenas buvo atskira lytis: savo išvaizda ir vardu jis apėmė tiek vyriškąją, tiek moteriškąją lytį. Dabar tos lyties nebėra, tiktai josios vardas vartojamas kaip keiksmažodis. Be to, šitų žmonių kūnas buvo apvalus: jie turėjo apvalią nugarą, šonus, keturias rankas, kojų tiek pat, kiek ir rankų, du visiškai vienodus veidus ant apvalaus kaklo; į priešingas puses nukreiptų veidų galva buvo viena, ausys keturios, gėdingos dalys dvi, o visa kita kiekvienas gali įsivaizduoti pagal tai, kas jau pasakyta. Vaikščiodavo žmogus tiesiai, kaip ir dabar, tačiau į vieną ar kitą pusę – kur tinkamas; o kai panorėdavo greitai bėgti, ritosi, sukdamasis ir pasiremdamas visomis aštuoniomis galūnėmis, užvertęs kojas aukštyn, tarsi virsdamas kūlio. O trijų lyčių, ir būtent tokių lyčių, būna todėl, kad vyriškoji lytis buvo kilusi iš saulės, moteriškoji – iš žemės, o jas abi sujungusioji – iš mėnulio, nes mėnulis jungia anų abiejų pradus. Taigi ir patys žmonės buvo apvalūs, ir jų eisena apvali, nes jie buvo panašūs į savo gimdytojus. Milžiniška buvo jų stiprybė bei jėga, ir sumanymus jie turėjo didelius, kėsinosi net dievus nuversti, ir ką pasakoja Homeras apie Efialtą ir Otą, apie anuos pasakoja: jie kėsinęsi užkopti į dangų ir paskui pulti dievus.

Taigi Dzeusas ir kiti dievai ėmė tartis, ką jiems reikėtų daryti, ir buvo labai sumišę: nei žudyti juos, perkūnus paleidus, ir žmonių giminę išmušus, kaip kadaise gigantus, išnyktų tada pagarba jiems patiems ir aukos, žmonių atnašaujamos, – nei toliau kęsti jų įžūlumą. Pagaliau Dzeusas, vargais negalais sugalvojęs, sako:

– Man rodos, radau būdą ir žmones išsaugoti, ir jų sauvalę sutramdyti, jų jėgą atėmęs. Štai dabar, sako, perpjausiu kiekvieną iš jų pusiau: tada jie ir silpnesni bus, ir mums naudingesni, nes jų skaičius padidės. Ir vaikščios jie tiesiai, dviem kojom. O jei pamatysime, kad vis dar sauvaliauja ir neduoda mums ramybės, dar kartą, sako, perpjausiu pusiau: tegu vaikščioja viena koja, pasišokinėdami.

Tai pasakęs, perpjovė žmones pusiau, kaip pjauna šermukšnį, rengdamiesi džiovinti, arba kaip pjausto kiaušinį plauku. Kurį perpjovęs, tuoj liepdavo Apolonui apsukti veidą ir pusę kaklo į pjūvio pusę, kad, nuolat matydamas šitą nuopjovą, žmogus būtų kuklesnis, o kitas dalis Apolonui įsakė užgydyti. Tad Apolonas apsukdavo veidą ir sutempdavo iš visų pusių odą į tą vietą, kuri dabar vadinama pilvu, panašiai kaip kad riša maišą, o vieną skylutę, susidariusią vidur pilvo, būtent tą, kurią dabar vadina bamba, užmezgė. Ir didžiumą kitų raukšlių išlygino, ir krūtinei suteikė pavidalą, pavartojęs kažkokį įrankį, maždaug kaip kurpiai, lygindami ant kurpalio užtemptą odą. Tačiau kelias raukšles ant pilvo ir prie bambos paliko, kad žmonės atsimintų pirmykštę savo būklę.

Taigi kai žmogaus kūnas buvo perskirtas pusiau, kiekvienas jojo pusė, geisdama antrosios, ėmė su ja susieiti; apsikabinusios viena antrą ir susipynusios, troško vėl suaugti; mirė iš bado ir negalios ką veikti, nes viena be antros nieko nenorėjo daryti. Ir kiekvieną kartą, kai kuri pusė mirdavo, antroji, likusi gyva, ieškodavo kitos pusės ir susipindavo su ja, vis tiek, ar sutikdavo pusę anksčiau sveikos moters – tai, ką dabar vadiname moterim, – ar buvusio vyro. Taip nyko ta giminė. Pagailo jų Dzeusui, ir sugalvojo kitą gudrybę: perstatė gėdingas jų vietas į priešakį, iki tol jos buvo užpakaly, ir jie sėklą liedavo ne vienas į antrą, bet į žemę, tartum cikados. Taigi Dzeusas perstatė jiems šias vietas į priekį ir padarė taip, kad vienas apvaisintų antrą ir kad vyrui susijungus su moterim gimtų vaikai ir tęstųsi giminė, o susiėjus vyrui su vyru, būtų bent pasitenkinimo nuo to susiėjimo, ir jie galėtų atsikvėpti, imtis kokio darbo ir pasirūpinti kitais savo reikalais.

Štai kaip seniai žmonių širdyse gyvena abipusė meilė, kuri, jungdama dvi pirmykštes puses, stengiasi padaryti iš dviejų vieną ir taip išgydyti žmogaus prigimtį.

(Mitas apie androgeno perskirimą į dvi dalis leidžia Aristofanui paaiškinti meilės prigimtį. Žmonės, visą gyvenimą prabuvę drauge, net negalėtų paaiškinti, ko jie nori vienas iš kito. Noras susilieti su antrąja puse – „tas pilnumos troškimas“ – ir vadinasi meile, rašo Platonas.)

[Platonas. Puota]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code