Laikraštininkas filantropas man sako, kad vienatvė esanti kenksminga žmogui; ir savo tezei paremti jis, kaip ir visi netikintieji, cituoja Bažnyčios Tėvus.

Aš žinau, kad Velnias mielai lankosi dykumuose ir kad žmogžudystės ir gašlumo Dvasia puikiausiai įsiliepsnoja vienišose vietose. Bet galimas daiktas, kad ši vienatvė pavojinga tiktai tingioms ir pasimetusioms sieloms, kurios ją apgyvendina savo pačių aistromis ir chimeromis.

Visai tikra, kad plepys, kuriam didžiausias malonumas yra kalbėti iš katedros ar tribūnos aukštybių, Robinsono Cruso saloje smarkiai rizikuotų tapti siuntančiu pamišėliu. Iš savo laikraštininko aš nereikalauju Crusos drąsos bei dorybių, tik prašau, kad jis nesisvaidytų kaltinimais vienatvės ir paslapčių mylėtojams.

Mūsų tauškioje rasėjeesama individų, kuriems net ir mirties bausmė atrodytų ne tokia atstumianti, jeigu jiems būtų leista nuo ešafoto pasakyti žodingą kalbą žinant, kad santerre‘o būgnai nelaiku jų nenutrauks.

Aš jų nesigailiu, nes spėju, kad oratoriški išsiliejimai teikia jiems lygiai tiek pat malonumų, kiek kiti patiria iš tylos ir susikaupimo; bet aš juos niekinu.

Aš ypač noriu, kad mano nelemtasis laikraštininkas leistų man pramogauti savaip. „Tad jūs“, sako jis man pernelyg apaštališku tonu pro nosį, „niekad nejaučiate reikalo dalintis savo pomėgiais?“ Štai kur subtilus pavyduolis! Jis žino, kad aš niekinu jo pomėgius, ir braujasi į manuosius, tas šlykštus įsibeldėlis!

„Ta didi nelaimė negalėti būti vienam…“, sako kažkur La Bruyere, lyg sugėdindamas visus tuos, kurie bėga į minią užsimiršti, be abejo, bijodami, kad vieni negalės savęs pačių pakęsti.

„Beveik visos mūsų nelaimės kyla iš negalėjimo pasilikti savo kambaryje“, sako kitas išmintingas žmogus, bene Paskalis, savo susikaupimo vienutėje prisimindamas visus patrakėlius, ieškančius laimės judėjime ir prostitucijoje, kurią, norėdamas pasakyti dailia savojo amžiaus kalba, galėčiau pavadinti brolybine.

[Šarlis Bodleras. Esė „Vienatvė“]

Share Button
Share