Ukraina kaip Rusijos „Achilo kulnis“

Asociatyvi portalo foto [Premium license]

Neramiais, pilnais įkarščio laikais yra kaip niekada svarbus šaltas protas, intelktinė refleksija, kuri galima išlaikant tam tikrą nuotolį, įvykių analizė atliekama teoro žvilgsniu. O kuo daugiau tų apmąstymų, skirtingų autorių, interpretacijų, tuo tikslesnis vaizdas, tuo aiškesnės galimų scenarių trajektorijos, tad ir numanymai tolimesnių veiksmų bei pasekmių. Bet ar tikrai? Sakoma, kad Rusijos protu nesuprasi… Dalinamės filosofo Arvydo Juozaičio komentaru apie dabarties pasaulio aktualijas.

*

Nūdienos Ukrainą užgriuvusi tragedija yra Rusijos istorinio vystymosi išdava. Iki pat 2022 metų vasario pabaigos buvo vilties, kad Rusija nenutrūks nuo civilizacijos grandinės, kad ji įveiks savus istorinius prietarus ir nepradės visam pasauliui gresiančio karo. Šia viltimi buvo paaiškinama ir diplomatija, kurią vykdė Vakarai, vykdė didžiosios ir mažosios valstybės. Žinodami baisią XX amžiaus komunizmo patirtį, pasaulio politikai ir didysis biznis bandė įtraukti Rusiją į demokratijos-savivaldos ciklus, integruoti ją į globaliią ekonomiką. Bizniui tai buvo naudinga.

Filosofas Arvydas Juozaitis (2018 m. Knygų mugė, autorius © Stasys Paškevičius)

Daugiausiai pavyko ekonomikoje, mažiausiai politikoje. Politika — labiausiai mitologizuota kiekvienos visuomenės veikla, o Rusijoje net dvigubai mitologizuota. Nes joje jau nuo Petro I laikų vyksta „vakariečių“ ir „rytiečių“ konfrontacija. Tuo tarpu „vakariečiai“ šiandien visiškai pralaimėję, o absoliuti dauguma rusų serga fantominiais prarastos SSRS imperijos skausmais.

Istorinis „rytiečių“ apetitas — vėl tapti pasaulio galybe, vadinamąja „velikaja deržava“. Kokia kaina? Karas Ukrainoje tą kainą atskleidžia — net savos žūties kaina.

Prietarai yra galingiausia politinė mašina. Rusijoje, kartu ir su atgimusiais imperiniais apetitais, atgimė ir herojiškas „didžiojo tėvynės karo“ mitas. Pergalė II pasauliniame kare laikoma besąlygiška rusiška „pobeda“. Gegužės 9-ios šventė kanonizuota net atgimusios Rusų ortodoksų bažnyčios. Religine liturgija tapo „Nemirtingo pulko“ akcija — milijonų žmonių eisenos gatvėmis, nešantis kariavusių tėvų ir senelių, giminių nuotraukas. Ši akcija vis garsiau lydima lozungo: „Mes galime tai pakartoti!“ Šios eisenos darniai susilieja su karinės technikos paradais Raudonojoje aikštėje. Tuo būdu gegužės 9-ji tapo nūdienės Rusijos tapatybės šventė ir kitos lygiavertės šventės, nieko panašaus nėra. Šventės metu harmoningai susikalba valdžia ir liaudis.

Komunizmo pergalė visame pasaulyje pakeista „rusų pasaulio“ pergale, o masinė sąmonė ruošiama naujam karui. Bet kokia abejonė „velikaja deržava“, jos vaidmeniu gelsbtint pasaulį nuo fašizmo laikoma naujojo „fašizmo“ atmaina. Šį mitą pasikinkė Vladimiras Putinas, vis drąsiau kalbantis apie Stalino politikos teisingą kursą.

Kada prasidėjo finišo tiesioji į nūdieną, į karą prieš Ukrainą?

2007 metais. Tada kasmetinėje pasaulio galių konferencijoje Miunchene V. Putinas pareiškė, kad Rusija nebeleis JAV vykdyti vienpoliario pasaulio politikos. Ką ji darys? Ji ginsis nuo NATO ir „kolektyvinių Vakarų“, kurie pasirengę ją sunaikinti.

Per keliolika metų priešo įvaizdis buvo suformuotas, surastas ir priešo avangardas — Ukraina.  Ukraina, kurioje seniai laimėję „vakariečiai“, kuri palinkusi į Vakarus, kuri linkusi kuo greičiau tapti ES ir NATO šalimi. Tuo blogiau jai, sako V. Putinas, nes Ukrainos sostinė yra „Rusios miestų motina“, ukrainiečiai rusų sieloms tiek brangūs, kad negali būti atplėšti nuo jų. O štai „naciai“ su „fašistais“ sumanę Ukrainą paversti Vakarais, atplėšti ją nuo „istorinės Rusijos“.

Taip paaiškinęs sau ir pasauliui tikro ruso pasaulėžiūrą (kartu ir „casus belli“), V. Putinas pradėjo savo šventą karą už „istorinę Rusiją“.

Bet… Su pirmaisiais gaidžiais, o tikriau, pirmaisiais miestų bombardavimais, Kremliaus mitas ėmė bliūkšti — Ukrainoje nerasta tų rusų, kuriuos norėta ginti. „Rytiečių“ regėjimo optika pasirodė esanti tiek susiaurėjusi, kad ji mato pasaulį tik pro pabūklo taikiklį. Ukrainoje V. Putino kariaunos nelaukė net rusakalbiai miestai, net Charkovas. O juk Kremliaus aparatas, žvalgybos ekspertai buvo suformavę V. Putinui kaip tik tokią, Rusijos laukiančią Ukrainą.

Carizmas–komunizmas–putinizmas

1966 m. JAV istorikas Džeimsas Bilingtonas (Jame Billington) išleido knygą „Ikona ir kirvis“. Istoriko išvados sukrėtė Vakarų akademinę visuomenę.  Dž. Bilingtonas įrodė, kad XX amžiaus pradžioje Rusijoje susiformavusi utopinė ideokratija, begalinės valdžios vado kultas ir bolševizmo imperija naudojo labai gilias rusų visuomenės tradicijas, kurioms mažiausiai 500 metų. Nacionalinės „rusų idėjos“ paieškos baigėsi „proletarinio internacionalizmo“ ideoligija ir teroristine politika. Rusų ortodoksų bažnyčios, pravoslavų cerkvės vietą užėmė maksizmas-leninizmas.

1968 m. JAV buvo išleista kita knyga „Didysis teroras“, kurios autorius Robertas Konkvestas (Robert Conquest) Stalino imperijos represinijų mastą nusakė jau visai konkrečiai. Mąstanti Amerika buvo sukrėsta supratusi, su kokiu sąjungininku ji 1945 m. įžengė į Vokietiją, su kuo ji įkūrė Jungtines Tautas (JTO) ir įvykdė Niurnbergo teismą.

Pagaliau po keletos metų Vakaruose pasirodęs Aleksandro Solženicyno „Gulago archiplegas“ patvirtino amerikiečių istorikų, ypač „Didžiojo teroro“ autoriaus išvadas.

Kai šiandien sakome, kad Rusija nutrūko nuo civilizacijos, reikia nepamiršti, kad ji buvo nutrūkusi nuo jos ir 1917 metų vasarį. Be to, sako jos mąstytojai, valdžios sistemą mužikai gali nupūsti kaip dulkę nuo savo rankovės, uždaryti kaip kokį laikraštį.  „Imperija buvo uždaryta per tris dienas“, — pasakė Vasijus Rozanovas po bolševikų perversmo. Nūdienis Rusijos Federacijos kritimas į tamsą primena Rusijos imperijos kritimą.

Ar pralaimėjimas privers pasikeisti?

Baisu net pagalvoti: apie 70 proc. Rusijos liaudies palaiko Ukrainos užpuolimą. 200 Rusijos universitetų ir aukštųjų mokyklų rektorių ką tik pasirašė V. Putino karą remiantį laišką. Siaubingi skaičiai,  siaubinga moralė ir atsakomybė — visa tai primena vergų visuomenę.   Bet tokia ir yra istorinių prietarų ir baisingos propagandos suvalstybinta liaudis. Organizacijos ir konkretūs žmonės įstatymais paskelbiami „užsienio agentais“, vos jie pakritikuoja valdžią. Vien už dalyvavimą tarptautiniuose projektuose tu — „agentas“. Visa normali ir legali opozicijas paskelbiama valstybės priešu, ji ne atodairos įkalinama, tremiama arba nuodijama (Aleksejaus Navalno likimas).

Pralaimėjimas Ukrainoje sustabdytų šią politiką?

Yra nepavykusių pavyzdžių.

1994 metų pabaigoje Rusijos karinės pajėgos pradėjo žiaurų karą Čečėnijoje ir pralaimėjo jį. 1999 metais buvo pradėtas antras karas Čečėnojoje ir vėl grėsė pralaimėjimas. Prieš civilius Rusijos gyventojus čečėnų teroristai ėmė vykdyti negailestingus, daug aukų pareikalaujančius antpuolius. Tuomet Kremlius, konkrečiai V. Putinas, rado būdą kaip užgesinti karą pačių čečėnų rankomis. Maištingai nedidelei tautai buvo suteikta teisė tapti savivaldos anklavu. Tarpusavio kovos būdu anklave įsivyravo ištikimybės Kremliui klanas, gaunantis didžiulę kasdienę finansinę paramą iš Kremliaus, savotišką išperkamąjį taikos mokęstį. Bet to pasirodė maža — klano valdymo būdas ėmė plisti Rusijos valdžios sliuoksniuose, o pirmiausiai pačiame Kremliuje. Radikalaus islamo dėsniai tapo suderinami su Rusų ortodoksų bažnyčios morale? Neįmanoma Rusijoje tampa įmanoma.

Vadinasi, „vakariečių“ siūlytos išeities nėra ir nebus?

Net rusų klasikinė literatūra sako, kad nėra ir nebus.

Ką tik pasaulis paminėjo Fiodoro Dostojevskio 200 metų gimimo sukaktį. Vienas įspūdingiausių jo herojų Radionas Raskolnikovas kirvio smūgiais į galvą nužudo dvi nekaltas moteris. Nužudęs nesirengia atgailauti, o kai galop pasiryžta sau pripažinti, puola prie ikonos. Tai yra, vėl jaučiasi teisus.

Vokietija nacistinių prietarų atsisakė tik praėjus 20, net 30 metų po katastrofos kare. Visa vyko amerikiečiams griežtai kontroliuojant denacifikacijos vyksmą — kontroliuojant švietimą, komunikacijas, valdžios asmenų liustraciją.

Akivaizdu, kad be Vakarų civilizacijos spaudimo Rusija neatsipeikės, dekomunizacijos neatliks, vadinasi, kirvio ir ikonos prietaras išliks. Bet išsigąsti pati savęs Rusija vis dėlto moka. Lemtingas precedentas kartą jau buvęs, kai dar „istorine Rusija“ , anot V. Putino, buvo SSRS.

1984 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) paprašė istoriko R. Konkvesto paruošti jam medžiagą antrajai prezidento rinkimų kampanijai. Scenarijus buvo parašytas kaip politinė instrukcija „Ką daryti, kai ateis rusai?“ Masių sąmonė buvo apdorota, R. Reiganas antrą kartą tapo prezidentu.

1985 metais, Kremliaus žvaigždes ėmus sukioti Michailui Gorbačiovui, kuris paskelbė „perestoiką“, JAV administracija suprato, kad atėjo laikas imtis naujos iniciatyvos plano. Pasinaudota filmo „Žvaigždžių karai“ idioma ir Pentagonas pateikė masinei amerikiečių psichologijai suprantamą kosminę pasaką—„kosminį skėtį“, kuris esą apgins JAV nuo rusų raketų, net su branduolinėmis galvutėmis.

Kiekviena to meto strateginė iniciatyva būdavo atremiama analogiškos strategijos iš priešo pusės. Toks buvo dvipolis jėgų balansas, tokia buvo taika ir „šaltasis karas“.

Bet… SSRS imperija silpo, ji nesusitvarkė net su Afganistanu. Tad JAV žvalgyba ir kariuomenė pačiu laiku sumanė paprastą planą — esą nuo SSRS imperijos branduolinių atakų Amerika apsigins kaip fantastiškame filme. „Žvaigždžių karų“ iliuziją pasidavo didžiosios žinisaklaidos kompanijos, propaganda pasiekė savo, rusai išsigando. Jie paskaičiavo ir supratę, kad nieko panašaus sukurti nepajėgs.

Amerikiečiams spektaklį reikėjo suvaidinti iki galo, savo vaidmenį puikiai atliko prezidentas ir aktorius R. Reiganas. Jis atsiliepė į M. Gorbačiovo kvietimą susitikti antrą kartą (pirmas kartas buvo Ženevoje), ir jiedu susitiko 1986 m. spalį. Pasirinkta simboliška vieta — pusiaukelė tarp dviejų supervalstybių, Islandija. Ir pusiaukelė, ir pasaulio pakraštys.

Reikjaviko savivaldybės svečių namuose, baltame kaip gulbė namelyje lyderiai užsidarė ilgam pokalbiui. Vėliau tapo žinoma, kad stebėdamas „Žvaigždžių karo“ vaizdinius ir klausydamas R. Reigano aiškinimų, M. Gorbačiovas sędęjo sukaustytas. Jis išgirdo ir net pamatė kokiu būdu SSRS raketos, paleistos į JAV, bus numušamos iš kosminio skėčio stočių, tad nė viena raketa nepasieks Amerikos. Galiausiai „perestroikos“ vadas buvo sugniuždytas. Jis suprato, kad  proletarinės imperijos biudžetas neįkąs nė dešimtosios „Žvaigždžių karo“ projekto dalies.

Po kelių valandų strateginio žaidimo pasaulinio pariteto lyderiai išėjo prieš žurnalistus ir pareiškė, kad „šaltasis karas“ baigiasi. Pareiškimas buvo padarytas nepasirašius jokių dokumentų.

Politinė istorija turi savus dėsnius: kai kartą kas įvyko, tai reiškia, kad žmonės gali tą ir pakartoti. Baimė buvo ir lieka agresijos užkardymo priemone.

Ir vis dėlto – agonija

Nei Rusijos ekonomika, nei Rusijos žmonių ištekliai, nei kariuomenės moralė negalėjo leisti sau tokios agresijos, kokią V. Putinas metė prieš Ukrainą. Ji primena beprotybę. Bet tai padaryta ir „velikaja deržava“ buvo pastumta savižudybės link.

Rusija pradėjo karą, kurio laimėti neįmanoma ne tik dėl vidinių resursų stokos. Ji padarė daugiau — ji sutelkė prieš save dvikalbę Ukrainą, sutelkė joje gyvenančius ukrainiečius ir rusus, sutelkė prieš save ir visą Vakarų pasaulį. Argi tai ne kelias savižudybės link?

Gyvybės kainą už Rusijos griūtį šiuo metu moka Ukraina.

O pačioje Rusijoje prasidėjo gyvenimo sanklodos griūtis, ir ne tik dėl iki šiol nematytų užsienio sankcijų dėka. Kremlius, stokodamas resursų karui, pradeda didžiojo kapitalo nacionalizavimą, vadinasi, totalitariškai valdoma oligarchų sistema laužoma iš vidaus. Tai labai pavojinga režimui. Tai netrukus sumenkins visų gyventojų pragyvenimo lygį, gali grėsti badas jau dabar vargstantiems 40 proc. rusų.

Vidinės represijos dar stiprės, o dabartinės technologijos gali taip sujudinti masinę visuomenę, kad kils kelis kartus baisesnė sumaištį nei kilo 1917 metų katastrofai prasidėjus. Rusija izoliuojama sparčiai, jos finansų sistema užsklęsta efektyviai, o pilietinio solidarumo sunaikinimas sunaikina susikalbėjimą, maištas prieš valdžią neišvegiamas. Taps neišvengiamu ir karas visų prieš visus.

Dideli išbandymai laukia ir Europos. Dabartinė pagalba Ukrainai bus ir liks neabejotina, bet šalia jos teks priimti milijonus ukrainiečių ir dešimtis milijonų Rusijos pabėgėlių.

O kokia perspektyva pačioje Rusioje? Vakarų parlamentų tribūnose ir prezidentų pareiškimuose jos nesimato. Perspektyvos regėjimas negimsta po panikos ženklu. Ar perspektyvą mato JAV ir transnacionaliniai ginkluotės koncernai? Ne, jie karuose visuomet mato tik pelną.

Perspektyvą šiuo metu reikštų viso Rusijos politinio elito pasitraukimą, arba jo pašalinimą. Kas tai galėtų padaryti? Paklauskime verčiau taip: kas galėtų suformuoti naują politinį elitą? Yra toks žmogus, kol jis gyvas — Aleksejus Navalnas.

Ir pabaigai

Rusijai gaiu nelikti kitos išeities — tik sparčiai federalizuotis, tapti anklavų sambūriu. Tada anapus Uralo pagaliau įsivyraus Kinija.
Ikonos ir kirvio dilema Rusijai kainuoja nežmonišką kainą.

2022-03-13
Arvydas Juozaitis
DELFI

Share Button
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code